Adrijos šeimos patirtis

Skaitydama Jūsų gražias istorijas, nutariau atiduoti skolą ir parašyti savąją. Nesitikėjau, kad kada nors stengsiuos įkvėpti vilties kitiems, bet pasistengsiu.

Mūsų su vyru meilės istorija labai ilga ir paini, meilė per atstumą, išsiskyrimas 9-iems metams, po kurių vėl susitikome ir nutarėme pabandyti dar kartą. Jis gyveno užsieny, aš - Lietuvoje, tad mūsų pasimatymai buvo reti - į metus 3-4 kartai nuostabių atostogų įvairiose pasaulio šalyse ir taip 2,5 metų (jis gyveno US, o aš neturėjau vizos į šią šalį). Nesisaugojom, bet per visą šį laiką nė karto neužkibo. Kreipėmės į specialistus - pas jį viskas puikiai, pas mane taip pat, tik šiek tiek per daug prolaktino ir per mažai progesterono: “Pagersit vaistukų ir per pusę metų turėtumėte pastoti”. Nepastojau. Aišku, galvojau, kad kaltas atstumas, bet nuojauta sakė ką kita, nes tikrai ne kartą buvo vaisingos dienos, o mums vis nesigaudavo. Per tą laiką apsivedėm, vyras grįžo į Lietuvą.

Su savo gimdos nuotraukomis, kurios vienai gydytojai pasirodė puikios, nuėjau pas gydytoją Klimą, jo verdiktas - kiaušintakiai sunkiai pratekami, laukia laparoskopija.

Adrijos dukrytė

Ką gi, po jos išvada ta pati - dešinys kiaušintakis kiek geriau pratekamas už kairį. Kelis mėnesius gaudėm geresniam kiaušintaky užaugusius folikulus, leisdavaus Pregnyl, darbavomės ir laukdavom dviejų juostelių teste. Bergždžiai.

Pakeičiau ginekologę, ji rado polipą gimdoje, kurį histeroskopijos metu pašalino. Tuomet nukeliavau į Vaisingumo kliniką - ten laukė nesėkminga IUI, po kurios pakartojom gimdos nuotrauką. Verdiktas dar liūdnesnis - kiaušintakiai jei ir prateka, tai labai labai sunkiai. Laukia IVF.

Vasarą stiprinau organizmą, jau kuris laikas beveik nevartojau alkoholio, visiškai pakeičiau savo gyvenimo būdą, nebevalgiau mėsos, lankiausi šventose stebuklingose vietose, prašiau Dievo pagalbos ir kantrybės. Su piligrimine grupe aplankėme Jeruzalę, kur prie Pieno Grotos mergelės Marijos paveikslo meldžiau Šventąją Motiną užtarimo.  

Spalį pradėjau leistis vaistus IVF-ui. Po 6-ių dienų badymosi daktarė nutraukė stimuliaciją, nes užaugo per mažai folikulų, ir paleido namo: “Ateik, kai susirgsi”. Nesusirgau, pasidariau testuką, o ten po 10-ies minučių išryskėjo antra juostelė. Nepatikėjau, kitą rytą pakartojau kitą testą - jame nieko nebuvo, tad numojau ranka - testas melavo, o daktarė liepė kantriai laukti mėnesinių. Nesulaukus jų dar savaitę pasidariau kraujo tyrimą - jis buvo teigiamas. Deja, progesterono neužteko mažam žirniukui ir jis nesivystė… Pakeičiau daktarę, nebeišėjo pasitikėti ta, kuri, jei būtų skyrus vaistukų anksčiau, galbūt būtų išgelbėjusi mano stebuklėlį.  

Kitoj klinikoj sekė dar viena IUI, nes jiems mano gimdos nuotrauka nepasirodė tokia beviltiška, tačiau taip pat nebuvo sėkminga. Aš verkiau, o brangusis kartojo, jog būtinai būsiu nėščia, jog jis “matė” mane virtuvėje su didžiuliu pilvu, o jo regėjimai tikrai pildosi! Nebetikėjau, juk man metų jau 36-eri, traukinys gali būti nuvažiavęs… 

Supermamų forumo pagalba sužinojau apie kliniką “Embrions” Rygoje, į kurią ir kreipėmės. Daktaras Treijsas nelaukęs suleido blokuojančių dozę ir prasidėjo dar vieno IVF kelias. Folikulų priaugo labai daug, apsivaisino net 11 kiaušialąsčių, tačiau iki finišo tiesiosios atėjo tik du mažuliukai embrionai, kuriuos įsodinęs į gimdą daktaras pasakė: “Šansy - menše srednyh” ir, palinkėjęs ramybės, paleido namo. Tos dvi savaitės buvo pačios neramiausios man, nors vyras buvo įsitikinęs, kad mums pavyks! Antrą šv.Velykų rytą pasidariau testuką ir jame blankiai raudonavo antra juostelė!!! Kadangi buvo šventinė diena, kraujuką tyrimui nusileidau tik kitą dieną, rezultatas džiuginantis - 348miu/ml! Kartojau dar du kartus, o nėštumo testus gadinau kasdien vis dar sunkiai tikėdama, kad tai, kas vyksta, vyksta su mumis!  

Kartą, kai stovėjau prie viryklės su jau didžiuliu pilvu, brangusis priėjo, apkabino mus abi, pabučiavo mane į skruostą ir pasakė: “Šį vaizdą aš tada ir mačiau…”  

Šiandien mūsų nuostabiai dukrytei jau šiek tiek daugiau nei 10 mėnesių, o tie beveik 10 laukimo, nežinios, nevilties metų… atrodo, lyg jų ir nebūtų buvę.  

Tikėkit, mielosios, tikėkit, melskitės, minkit takus ir Jums bus atlyginta… 

Adrija

 

Grįžti