Astos ir Vyčio šeimos patirtis

Iš kur pas mus atsirado vaikai

Sėdžiu, žiūriu į savo dviejų mėnesių pyplius ir galvoju, nuo ko pradėti pasakoti jų atsiradimo istoriją. Skausmas lyg ir gyvas galvoje, bet toks nebe tikras, kažkoks lyg ne man nutikęs, lyg ne taip ir skaudėjęs...

Noras turėti vaikų atsirado tada, kai pranešė, jog aš jų turėti taip lengvai negalėsiu. Tą dieną buvo liūdna, tačiau net baisiausiam sapne neįsivaizdavau, kokį iš tiesų ilgą kelią teks nueiti. Nesu ypač motiniška, niekada nesvajojau visą savo gyvenimą pašvęsti pulkui atžalų, tačiau jausmas, kad niekada nepamatysiu, kaip atrodo mano vaikas, buvo tikrai stipriai nemalonus. Tai buvo tik istorijos pradžių pradžia.

 

Algiukas ir Pranukas


Pradėjus tirtis pas vaisingumo specialistus paaiškėjo, kad mano vyras taip pat turi sunkiai pataisomų problemų. Nieko tokio, aš logiškai galvoje susidėliojau, jog jeigu yra problema ir yra problemos sprendimas - reikia visko imtis tučtuojau ir siekti savo tikslo. Pavyko pastoti. Rinkome vardus, matavome miegamojo dydį, žiūrėjome, kur pastatysime vaikišką lovytę. Naujieną skelbėme visiems su didžiuliudžiaugsmu ir laime.

Ta diena buvo sausio antroji. Vizitas pas gydytoją ypatingas - prasidėjus ketvirtam nėštumo mėnesiui galima pasigėrėti rankytėmis mosuojančiu savo vaikučiu. Su vyru ėjome juokaudami ir pakiliai nusiteikę. Pamatėme mes rankytes ir kojytes, tik jos nejudėjo. Pamenu,lyg iš kokio tunelio skambantį gydytojos balsą: širdutė neplaka, man labai gaila. Toliau su manimi tarėsi dėl operacijos, o aš iš lėto grimzdau į kažkokį gilų kančios transą... Atsigavau labai sunkiai,
neplanavau tokios pabaigos, nesitikėjau ir neįsivaizdavau, kad galima kone išprotėti.

Išsilaižiau žaizdas ir nutariau pabandyti vėl. Ne iš pirmo karto, tačiau pavyko. Džiaugtis prisibijojau, bet negali širdžiai įsakyti, vis tiek mintys nuplaukia svajonėmis toli toli. Visgi vaikas, tavo mažulytis vaikas, jau yra ir tyliai, iš lėto auga. Pasibaigė nėštumas taip pat. Operacijos tik neprireikė - organizmas išsivalė pats.

Pradėjau nekęsti nėščių moterų. Pradėjau pulti žmones, kurie augina mažus vaikus. Raudodavau kiekvieną kartą, kai draugė pranešdavo apie nėštumą. Kaukdavau šuns balsu užsidariusi namie, reikalavau iš vyro kažkokio nesveiko dėmesio. Kabinėjausi ir aiškinau, koks jisai nejautrus, kaip nieko nesupranta. Tik nė karto nepaklausiau, kaip
būtent jisai dėl šitų netekčių jaučiasi...

Galų gale žmonės pradėjo manęs vengti, draugės pradėjo slėpti savo nėštumus. Profesinė karjera byrėjo, man niekas daugiau nerūpėjo, tik mano didelis, juodas skausmas. Pinigų pradėjo trūkti pragyvenimui, jau nekalbant apie brangų gydymą.

Vieną dieną pradėjau lankytis pas psichologę. Turiu pasakyti didelį ačiū. Be jos pagalbos trečios mane aplankiusios tokios netekties jau būčiau neištvėrusi. Nors dabar atrodo, kad žmogus labai ir netgi labai daug gali pakelti duotos naštos, tačiau aš jau buvau pasidariusi per didelė našta ne tik sau, bet ir aplinkiniams.
 
Ties trečiu nustojusiu vystytis nėštumu užbaigiau gydymąsi. Tiesiog  supratau, kad aš liksiu vienui viena. Atsivėrė akys, pradėjau galvoti, kad vardan niekaip neateinančio pas mane vaiko aš negaliu paaukoti visko, ką turiu aplink: mylinčio vyro, darbo, draugų, išsigandusių tėvų... Buvau didelis juodas vaikštantis gedulas, žmonės bijodavo net ką
ir pasakyti. Nes gi AŠ svarbiausia. MAN sunkiausia.

Vieną dieną ėmiau ir supratau, kad vaikų galiu neturėti niekada. Sėdėjau su šituo supratimu ir bandžiau susidraugauti. Pavyko. Atsinaujino profesinė veikla, atsigavau, vėl sužiurau į pasaulį atmerktomis akimis. Pradėjom vėl keliauti. Kažkodėl vaikštinėdama po Jerevaną savo vyrui pasakiau, kad man gražus vyriškas vardas Pranas. Tiesiog šiaip sau. Švaria galva. Pakikenom, kad toks žmogus turėtų turėti pravardę kranas ir tuom užsibaigė.

Grįžus prisiminiau, jog jau metus vartoju endokrinologės paskirtus vaistus. Pasidarė smalsu, ar jie kaip nors man padėjo. Viskas tada vyko kažkaip neplanuotai ir žaibiškai - labai lengva stimuliacija, IUI ir...vėl nėštumas. Šį kartą smegenys viską blokavo, nesijaudinau ir per daug nedžiūgavau. Pirmiausiai gyvenimą skirsčiau kas dvi dienas: nuo
kraujo tyrimo iki kraujo tyrimo. Jie rodė, kad viskas tvarkoj. Tada naujiena - dvyniai. Laukiau 12 savaičių - viskas gerai. Netikėjau sėkme. 16 savaičių, vaisius pilnai pradeda maitintis iš placentos. Praneša, kad du berniukai. Bijau ir vis dar netikiu. 24 savaitės - tokius vaikučius gimusius jau bando gelbėti. Sėdėjau tada apsikabinusi savo didelį pilvą ir verkiau. Mano vaikai, mano berniukai, jie tikrai bus! Taip skirsčiau nėštumą iki pat pabaigos... 28 savaitės - visi šansai išgyventi. 32 savaitės - nemažai šansų, kad gimtų sveiki. 34 savaitės - laukimas :) Gaila tik, kad nespėjau pasidžiaugti nėštumu,
nes vis protas įsijungdavo - neatsipalaiduok, nes gali labai labai skaudėti...

Dabar turiu Algį ir Praną. Žiūriu į juos ir sunkiai suvokiu, kad visa šita istorija nutiko man. Jaučiuosi lyg buvusi stebėtoja, lyg ėjau  šalia šitos istorijos visus keturis metus šalia, o dabar pradėjau gyventi.

Dabar padedu susigaudyti klaidžiuose medicininiuose ir psichologiniuose klystkeliuose draugams ir visiškai pažįstamiems, susiduriantiems su vaisingumo problema. Žmonės, svarbiausia - netylėkit, padėkit savo skausmą kur nors, kad kuo mažiau liktų. Jeigu reikia patarimo - kreipkitės, mielai patarsiu ar šiaip pasikalbėsiu :)

Laimingiausi pasaulyje Asta ir Vytis Mackevičiai