Astos šeimos patirtis

Net nežinau, nuo ko pradėti... tikriausiai reikia pradėti nuo pradžių, kai man buvo 21 metai, pradėjau gyventi su draugu, po metų išsiskyrėme, buvo skaudus išsiskyrimas, net prireikė medikų pagalbos... po išsiskyrimo mes dar susitikinėjom, ir aš pastojau, jau buvo 22 metai, nežinojau, ką daryti, jam visai buvo neįdomu bendras mūsų vaisius.... slegiama vienatvės ir nežinomybės nutariau vaikelio atsisakyti, nors buvo be galo skaudu. Iš ginekologės išėjusi kelio nemačiau per ašaras, tada man atrodė, bus taip geriausia, ko dabar labiausiai gailiuosi..... po to prasidėjo uždegimai, gulėjau ligoninėje, net negalėjau pagalvoti tada, kad bus tokios liūdnos pasekmės, gyvenimas ėjo, kaip ir viskas pasimiršo, metai ėjo, rimtų draugysčių neturėjau, gal ir bijojau vėl smarkiai nusivilti, su savo dabartiniu draugu pradėjome draugauti, kai man buvo jau 30 metų, nors seniai buvom pažįstami, labai dėkoju likimui, kad jį man atsiuntė, kai man buvo sunkiausia, tais metais mirė mama, kurią labai mylėjau, žemė slydo iš po kojų, bet savo draugo pagalba sugebėjau atsistoti, pradėjom gyventi kartu. Po gero pusmečio nepastojimo pradėjau galvoti, kad kažkas negerai, pradėjau vaiksčioti pas daktarus savo mieste, išrašydavo vaistų ir viskas, sakydavo, kad nieko nėra, kol viena gydytoja sako, reikia pasidaryti nuotrauką, ir buvo diagnozė - užakę kiaušintakiai. Kai pasakė, kad natūraliai kaip ir nepastosiu, buvo šokas .... Tada nuvažiavau pas nevaisingumo specialistą, pasakė tą patį, vėl didžiulis skausmas, pasakė - tik IVF, dar kažkaip netikėjau, nuvažiavau dar pas vieną specialistą, kuris pasakė, kad jau niekur nebevažinėk, nes natūraliai tikrai nepastosi, nusprendėme darytis IVF, nors nieko apie jį nežinojau. Liepė pasidaryti tyrimus: mano draugui viskas gerai. Buvo baimė, nežinojimas, kaip čia kas bus, deja, pirmas nepavyko, vėl ašaros, didžiulis skausmas............... Vėl keliausi iš savo skausmo. Ėjom toliau, antrą IVF nutarėme darytis kitoje klinikoje, bet, deja, vėl nesėkmingai. Atrodo, viskas, nebepakelsiu to skausmo, bet vėl sugebėjau atsistoti ir eiti toliau. Galbūt todėl, kad turiu nuostabų žmogų šalia, kuris palaikė mane visada, visada buvo šalia....

Man jau 36 metai, bet aš nenuleidžiu rankų, dabar pasidariau laparoskopiją ir histeroskopiją. Ruošiuosiu 3 IVF, labai tikiu, kad bus sėkmingas. Noriu pasakyti, jog nenuleiskit rankų, kad ir kaip būtų sunku, manau, kad vis viena mums visoms bus atlyginta už tas nevilties ašaras ir skausmo perpildytą laukimą. Tikiu, kad čia dar parašysiu savo istorijos pratęsimą su laiminga pabaiga.

 
Su pagarba Asta.