Augustės tėvų patirtis

 

Buvau pasiryžusi perskaityti visas laimingas šio skyrelio istorijas, bet sugebėjau tik keletą. Ašaros riedėjo skruostais. Atrodo, kad jau viskas, jau savo laimę sūpuojam ant rankų, turėtų širdies nebeskaudėti, bet, matyt, tas skausmas, supratimas dar ilgai bus širdyje.

Jau daugiau nei mėnesis kaip sūpuojam savo stebukliukę, visai netikėtai, nelauktai atėjusią į mūsų gyvenimą.

Šešis metus jos kantriai ir aktyviai laukėm, per tą laiką atlikome 7 IUI procedūras (5 IUI buvo sėkminga su nelaiminga pabaiga), galiausiai nuspendėm atlikti ir IVF. Viskas klostėsi labai gerai, buvo įsodinti du embrionai, keturi – užšaldyti. Deja, rezultato nebuvo.

Stebuklėlė Augustė

 

Ašaros, ašaros ir tik ašaros buvo palydovas vos ne kiekvieno naujo ciklo pradžioje. Dirbome kaip pasiutę, nes kiekvienas papildomas litas turėjo aiškią paskirtį. Po nepavykusio IVF išvykome atostogų. Dvi savaitės po Afrikos saule šiek tiek numalšino skausmą, viską apkalbėjome ir nutarėme padaryti pertraukėlę. Ta trumpa pertrauka pavirto ištisais dvejais metais. Gyvenimas tarsi lėkė pro šalį: namai, darbai, kelionės, komandiruotės, vis kas nors tarsi “pakišdavo koją” ir neprisiruošdavom nuvykti atšildyti snaigučių  

Pernai metais kovą išskridom į UK, į krikštasūnio gimtadienį. Tyliai buvau jau susidariusi širdyje planą, kad kai grįšim namo, bus kaip tik naujo ciklo pradžia ir bus pats tas laikas važiuoti pokalbiui dėl snaigučių atšildymo. Būnant UK menstruacijų taip ir nesulaukiau, bet viską ramia širdim nurašiau skrydžiui, klimatui, emocijom. Kai ir sugrįžus namo vis dar jų nebuvo, tarsi pokštą balandžio 1-ąją nusipirkau nėštumo testą. Vyras pasijuokė, kad tai – kvailystė. Juk mes puikiai žinojom, kad jo spermogramų rezultatai svyruodavo tarp 5-21 mln/1 ml (prieš paruošimus), tad kokios tikimybės natūraliam pastojimui.... kokia tikimybė, kad tas vienas stipruolis „nuplauks“ ten, kur reikia. Kai nėštumo testas parodė antrą neryškią juostelę, mus pilna ta žodžio prasme ištiko lengvas šokas. Nutarėm, kad tai netiesa ir pakartosim po poros dienų. Tai buvo dvi ilgiausios dienos mano gyvenime, kurios atnešė begalinį džiaugsmą išvydus dvi ryškias juosteles.
 
Viso nėštumo metu taip ir nenuvažiavom pas mus gydžiusį gydytoją, tiesiog paniškai vengiau tos vietos, net važiuodama pro šalį akis nusukdavau. Nežinau kodėl, bet tas jausmas neišnyko net ir dabar. Gal kada vasarą nuvažiuosim ir pasirodysim su savo stebuklu. Kartais mums padeda gydytojai, kartais malda, tikėjimas, o kartais įvyksta stebuklas. Kaip aš dabar drįstu pajuokauti, tiesiog išsigando mūsų mažoji, kad gali savo eilę praleisti belaukdama, o gal atėjusi ta baisioji krizė ir sustabdžiusi nuolatinį bėgimą atnešė naujus ir be galo lauktus rūpesčius.
 
Kitas mūsų žingsnis bus broliukas arba sesutė mūsų mažajai stebukliukei. Juk dar turim šaldytų embrionų, kuriuos tikrai atšildysim ir su meile bei viltim lauksim tik teigiamo rezultato. Tad istorijoje nededu taško, telieka daugtaškis....
 
Augustės mamytė

Grįžti