Benuko tėvų patirtis

Neseniai atšventėm savo stebuklėlio pirmąjį gimtadienį, ta proga nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi su likimo draugais.

Viskas prasidėjo vieną gražią vasarą, kai su mylimu vyru sumainėm aukso žiedus ir nusprendėm, kad va, dabar pats laikas į mūsų šviežią šeimą kviestis vaikelį. "Darbo" ėmėmės iš peties - mes kai nusprendžiam, tai norim čia ir dabar. Buvau suplanavusi, kad va, 27 metai yra idealus amžius gimdyti, iki 30-ties turėsiu jau du vaikus ir panašiai. Bet, kaip sakoma, mes čia planuojam, o kažkas viršuje juokiasi iš mūsų planų...
 
Pirmą mėnesį su vyru darbavomės iš peties ir tikrai buvo staigmena mums, kad testas buvo neigiamas, juk dar nuo mokyklos laikų girdim, kad tik permiegok be apsaugos priemonių ir vaikas garantuotas. Pasirodo, ne viskas taip paprasta. Pradėjau gilintis į šitą reikalą, pasiskaičiau, kad vieno ciklo pastojimo šansas - 20 procentų, kad daug kas priklauso nuo poros amžiaus; pradėjau matuoti bazinę kūno temperatūrą, kad būtų nustatyta tiksli ovuliacijos diena, braižiau grafikus, bet va ir antras, ir trečias ciklas rezultato nedavė. Po truputį pradeda imti nerimas.
 
Po pusmečio bandymų nusprendžiu išsitirti hormonus. Su jais viskas tvarkoje. Galiausiai, artėjant planavimo laikui link metų, pasiūlau išsitirti ir vyrui, argumentuoju, kad va, matau, jog užtaikom ant ovuliacijos ir vis viena nieko nesigauna. Jo gauti rezultatai mūsų nenudžiugina. Dar, pamenu,  laborantė bandė guosti, sako, būna pas kitus ir dar prasčiau, aišku, mums tie skaičiai daug nesakė. Puoliau skaityti forumus, šifruoti tuos skaičius, susiradom geriausią andrologę Lietuvoje ir patraukėme pas ją. Ji mums pasakė tiesiai, kad natūraliai pastoti šansų labai mažai, kad rezultatai ir taip ant tokios ribos, kai jau siūlo inseminaciją: būtų vienu milijonu mažiau ir jau siūlytų in vitro (IVF) procedūrą. Prirašė vyrui vaistų ir vitaminų. Pamenu, išeinant iš jos per ašaras nemačiau kelio, atrodė, visos viltys dūžta.
 
Na, bet susitvarkiau su panika ir nusprendėm, kad reikia judėti toliau savo tikslo link. Užsiregistravau pas specialistę Vaisingumo klinikoje ir pradėjom planuoti pirmąją inseminaciją. Vyrui sugėrus visų tablečių 3-jų mėnesių kursą, savo planą pradėjom versti realybe. Man nutarė iš karto skirti ovuliacijos stimuliaciją, nes mano ciklai nėra reguliarūs - kad užtikrintų ovuliaciją. Bet taip išėjo, kad mano organizmas sureagavo gan kaprizingai - vienas folikulas ovuliavo per anksti, o kitas, ko gero, visai neovuliavo; nepadėjo ir tai, kad vyro rodikliai buvo ženkliai pagerėję.
 
Kitą ciklą pradėjau stimuliuotis, bet, nuėjus pas daktarę, paaiškėjo, kad turiu cistą, teko nutraukti viską ir vaistų pagalba iššaukti menstruacijas. Kitam ciklui paskyrė kontraceptines tabletes, kad išsivalytų cista ir pailsėtų kiaušidės. Po jo pradėjom antrąją inseminaciją. Šįkart pakoregavo vaistus ir mano organizmas sureagavo gerai, vyro rodikliai, nors ir nebe tokie geri, buvo kaip per pirmąją inseminaciją, bet puikiai tinkami šiai procedūrai. Kaip tik viskas vyko prieš antrąsias vestuvių metines ir jų rytą teste pamačiau kažkokį šešėlį. Širdis ėmė pašėlusiai daužytis, nebuvau tikra, ar čia tikrai kažką matau, ar man vaidenasi iš didelio noro matyti. Vyrui net nesakiau, nuėjau priduoti kraujo tyrimui, norėjau sėkmės atveju padaryti puikią dovaną vestuvių metinių proga. Atsakymas buvo HCG 13, iš laimės šypsena nedingo nuo veido visą dieną, o vakare, kai važiavom su vyru į restoraną, pranešiau jam džiugią žinią! Buvom laimingi, svajojom, kaip viskas bus.
 
Bet mūsų laimė truko neilgai. Kai nuėjau pas gydytoją 5-tą nėštumo savaitę, ji gimdoje nieko nematė, šiek tiek įnešė abejonės, bet sakė ateiti po savaitės. Aš, aišku, negalėjau net minties prisileisti, kad kas gali būti ne taip, sakiau, tiesiog dar anksti, po savaitės tikrai jau matysis pūslelė. Bet po savaitės jos irgi nesimatė. Gydytoja jau bandė pasakyti, kad tai nieko gero nežada, aš atsisakiau patikėti iki paskutinio - kai pasidariau kraujo tyrimą du kartus iš eilės kas 2 dienas ir įsitikinau, kad skaičiai neauga. Atrodė, kad žemė slysta iš po kojų. Tik raminau save, kad va, jei pavyko kartą, tai pavyks ir vėl, reiškia, tai įmanoma, inseminacija padeda.
 
8-tą savaitę įvyko persileidimas ir su viltimi vėl laukiau kitos inseminacijos. Bet per 3-ąją, nors ir panaši tiek mano, tiek vyro buvo situacija, nepavyko.
 
Per 4-ąją ir 5-ąją IUI viskas taip pat. Padarėme gimdos nuotrauką: vienas kiaušintakis tikrai praeinamas, o kitas taip sunkiai matėsi nuotraukoje... Iš karto po gimdos nuotraukos darėme 6-ąją inseminaciją, su mintimi, kad darant gimdos nuotrauką „pravalomi“ kiaušintakiai. Bet, deja, ir vėl tas pats... Tada pasiryžau gultis po skalpeliu - darė man laparoskopiją. Jos metu rado 2-os fazės endometriozę, aptvarkė ją, „prabadė“ šiek tiek policistiškas kiaušides – dabar, jau galvojau, tikrai viskas paruošta iš mano pusės. O ir vyro rodikliai jau siekė normos ribas.
 
Darėme 7-ąją inseminaciją, vėl nieko, 8-ąją - ir vėl nieko... Galiausiai gydytoja jau pasakė, kad gana, jau 6-ios nepavykę inseminacijos po pastojimo - tai ta rekomenduotina riba, kai siūloma pereiti prie rimtesnių procedūrų.
 
Tiesą sakant, nuo pat tos dienos, kai mums andrologė pasakė, kad rodikliai ant ribos, aš jau pradėjau taupyti „atsarginiam atvejui“ - in vitro procedūrai. Nors inseminacijos irgi nemažai resursų pareikalavo, pavyko per tuos 3,5 metų sutaupyti reikiamą sumą, ir su pasiryžimu sakiau gydytojai - darom. Kažkoks man buvo užėjęs tarsi azartas, lyg jaučiau, kad va, artėja ta lauktoji akimirka, kad čia jau finišo tiesioji.
 
Man į gimdą buvo įsodintos dvi kruopelės - viena kelių dienų, o kita, paauginta iki blastocistos, dar po poros dienų. Dabar ir nežinau, kuri išties prigijo, bet savo jubiliejaus proga gavau nuostabią dovanėlę - savyje augančią būtybę, pamažu virstančią mažu žmogučiu!
 
O dabar tas mažas žmogutis mus linksmina ir stebina kasdien vis išmokdamas kažką naujo - tikrai nuostabu žiūrėti, atrodo tikras  stebuklas!
 
Dabar, prisiminus tuos trejus metus, jie atrodo kaip kokie tamsieji amžiai, pilni depresijos ir nepasitenkinimo gyvenimu. Bet iš tikro, tai daug ir išmokė tie metai - su vyru santykiai tapo dar artimesni, o kai pritrūkstu kantrybės su vaiku, prisimenu tas sunkias minutes,  ir vaiko kaprizėliai atrodo juokų darbas.
 
Benuko mama