Dainoros šeimos patirtis

Mūsų šeimos istorija turbūt tokia pati, kaip ir daugelio, pirmą kartą susitikusių ir į akis pažvelgusių pačiam jo didenybei Nevaisingumui. Apėmė didžiulė nuostaba, baimė, kaltė, nusivylimas, sąmyšis ir netgi nenoras gyventi, juk nebėra prasmės...

Atsigavus po pirminio šoko, nugalėjus depresines nuotaikas ir visa kita, ką išgyvena sunkiai sergantis žmogus, su didžiule viltim žengi pirmuosius žingsnius kovos su nevaisingumu link. O jau tada viskas priklauso nuo to, ar mojuosi auksiniais, ar tik mediniais kardais. Dažnai pagalvoju, o ką daryti tiems, kas į šią kovą stoja plikomis rankomis, nes kardui pinigėlių neužteko... Deja, ne viskas ir nuo jų priklauso, bet negali nesutikti, kad galimybes jie padidina keleriopai.
 
Penkerius metus laukiame savo išsvajotojo kūdikėlio ir trejus iš jų narsiai kovojame: laparoskopija, vienas IVF, du bandymai su šaldytais embrioniukais. Dar pergale pasigirti negalime, bet žadame nepasiduoti ir, kol leis jėgos ir finansinės galimybės, tol gyvensime su svajone sūpuoti SAVO vaikelį.
 
 
virsta vakaras auštančiu rytu,
blausias rūkas kažkur tarp kalnų.
jei manęs kas nors paprašytų
apsakyt, ką dabar aš jaučiu....
nesakyčiau, kad skauda, kad gelia,
nesakyčiau, kad tolsta viltis
ir, kad mažą vaikelio rankelę
sapne glostau - mana paslaptis...
širdį, lūpas, akis atiduočiau
už stebuklą, karštai melsdama,
kad tiktai mano ranką laikytų
ir paglostęs sakytų: "mama"...

Ateisiu, Mama

Aš tuoj, aš greit,
Tu tik palauk.
Juk aš žinau - tu moki laukti.
Ir delnus ašarom nuplauk
Tokiom,
kurios negrįžtų
Ir nedrįstų  mūs ramybės jaukti.

Aš tuoj, aš greit,
Tu tik pašauk.
Skambiausią žemėj vardą rinki,
Savo krūtinėj, aš prašau,
Širdies kertelę,
Mažą mažutėlę,
Man paliki.

Aš tuoj, aš greit,
Tu tik palauk.
Ateisiu, mama, niekad nepaliksiu.
Juk mano meilės tau tiek daug...
Mylėsiu, džiuginsiu
Ir su tavim
Kartu  saulėtekį sutiksiu...
 
Dainora