Dalios šeimos patirtis

Manau, jau laikas atiduoti skolą šitam skyreliui, nes pati ne kartą ir ne du vėl ir vėl skaitydavau visas istorijas... Ieškojau įkvėpimo, panašių istorijų, priežasčių, supratimo ir vilties.

Leliuko pradėjom ieškoti po apsilankymo pas endokrinologą. Tiesiog širdelė baladojosi, galvojau, gal skydliaukė ar maža kas. Peržvelgęs tyrimus gydytojas užsiminė,kad su gandrais gali būti sunkiau, mat pakilę ir išsibalansavę keli hormonai. Išrašė vaistų ir patarė apsilankyti už kelių mėnesių. Kaip tik tą dieną buvom nunešę pareiškimus tuoktis. Taigi, išėjus iš kabineto ir „pradžiuginau“ būsimą vyrelį ir tėvelį. Jis nesipriešino per daug,jei planuojam dabar, tai planuojam. O, kad būtumėm žinoję, kad taip lengva tikrai nebus...
 
Už kelių mėnesių pakartotini tyrimai jau geri. Mėnesinių prieš pat vestuves nėra, o nėštumo testas kažkokį vaiduoklį meta. Apie jokius kraujo tyrimus aš nieko nežinojau, todėl viską nurašau stresui ir laukiu toliau. Mėnesinės ateina antrą vestuvių dieną, buvo kas kibę ar ne – niekas nepasakys, bet daug kas teigia, kad tokių vaiduoklių be reikalo nebūna.
 
1 nėštumas. Praeina 3 mėnesiai, man kažkokie įtarimai, nėštumo testas (NT) neigiamas, mėnesinės pasirodo keliom dienom vėliau. Na, reiškia, nieko. Už 6 dienų vėl tepliojimai ir testas jau vakare - teigiamas. Tepliojimai tęsiasi, aš važiuoju į ligoninę, kur man diagnozuojamas persileidimas. Stebi HCG dinamiką: pakilo kažkiek ir lėtai lėtai žemyn. Kaip namo ėjau, nepamenu... Per ašaras nemačiau kelio ir vis klausiau: - „Kodėl man?“.
 
2 nėštumas. Na, kažkaip aprimau, žinojau, kad tokie dalykai vyksta ir kartais tai tiesiog atsitiktinumas. Deja, deja.... Už gero pusmečio gegužę vėl tie patys įtarimai, keliom dienom vėliau atėjusios mėnesinės ir teigiamas NT,kuris greit virto neigiamu.Va tada nerimas ir apsigyveno širdelėje.
 
3 nėštumas. Praėjo dar pusmetis. Nesulaukiu mėnesinių, daraus testą, jis teigiamas. Nerimas maišosi su džiaugsmu ir viltim. Lekiu į ligoninę, kelias dienas ima kraują ir stebi. HCG nekyla taip, kaip reikia, nėštumo nesimato. Diagnozuojamas  negimdinis nėštumas, gaunu metroteksato injekciją ir draudimą planuoti 3 mėnesius.
 
4 nėštumas. Praeina 3 mėnesiai, aš skubu į Lietuvą diagnostinei laparoskopijai. Rankų sudėjus nesėdžiu ir keliauju per visus gydytojus, ieškodama galimų priežasčių. Mėnesinės vėluoja, NT teigiamas. Kraujas vėl nerodo normalaus kilimo, operacija atšaukiama ir laukiu, kol ateis mėnesinės. Apie emocijas ir jausmus aš nekalbėsiu daug. Kai dabar pažiūriu atgal, suprantu, kad perėjau visą pragarą, pirmyn ir atgal, ir taip ne po kartą. Taip skaudėdavo kaskart nukristi, bet daug labiau skaudėjo nieko vardan savų vaikų nedaryti. Man visada atrodė, kad jie prieš gimdami pirmiausia apsigyvena širdyje. Taip norėjosi tam angeliukui parodyti kelią į mūsų pasaulį.
 
Taigi, iš visų jėgų bandom toliau. Aš vis registruojuosi naujose klinikose, bet niekas nieko neranda. Mūsų abiejų tyrimai absoliučiai geri.
 
5 nėštumas. Nepastoju pusantrų metų. Artėja jubiliejus, sumąstom įgyvendinti svajonę - gimtadienio rytą sutikti kažkur toli. Kelios savaitės prieš gimtadienį testas rodo vaiduoklį ir tolimesni testai pirmą kartą padoriai ryškėja. Laimės "pilnos kelnės" ! Šįkart perku bilietus ir lekiu Lietuvon pasidaryt tyrimų, gal kokių vaistų reiks ar nėštumo palaikymo. HCG kyla, o nėštumo nematyt. Grįžtu į UK. Kelios dienos prieš kelionę suima tokie skausmai, kad net abejonių nekyla, jog kažkas ne taip. Ultragarsas parodo nėštumą kairiame kiaušintakyje, padaroma laparoskopija. Ir svajonės apie nėštumą ir kelionę eilinį kartą subyra į šipulius.Vyras vežė prie jūros, o aš jau net nesivarginau bandyt apsimest bent kažkiek laiminga ar dėkinga už jo pastangas.
 
6 nėštumas. Po 4 mėnesių lankausi pas pasikartojančių persileidimų specialistus. Vėl prieš mėnesines darytas testas nieko nerodo, jie stebi ciklą, bręstantis folikulas kairėje pusėje ir už kelių dienų teigiamas NT. Na, kažkokie keisti pastojimai. Ar tie nėštumai kiaušintakiuose būdavo tokie maži ir organizmas jų tiesiog laiku nefiksuodavo, aš nežinau. Nežino ir gydytojai. Aišku, eilinį kartą nėštumas kiaušintakyje. Leidžiam natūraliai valytis, nes jau artėja eilė IVF ir metroteksato mažiausiai norisi.
 
7 nėštumas. Po kelių mėnesių pasiruošiam IVF, turim vaistus ir saugomės. Laukiu mėnesinių, kad galėčiau registruotis ciklui, o man tik patepliojo ir praėjo. Pasidarau NT, ir spėkit, ogi jis teigiamas. Vyras klausia, kas yra, o aš nežinau, ką pasakyt. Ryte tik uždėjau ranką ant pilvuko ir pasakiau, kad ten kažkas apsigyveno. Buvo tylu truputį, bet po to sako, kad visgi gerai. Na, suprantu, gi saugojomės. Šįkart kelionės neatidėlioju, išskrendam į Kanarų salas,o aš kiekvieną dieną po trisdešimt kartų sakau, kad nėštumas bus negimdinis. Grįžus keliauju pas gydytojus, gulu ant lovos, ir gerai, kad guliu, nes matau pūslytę gimdoje. Tikrąja ta žodžio prasme jaučiu euforiją. O pūslytė auga, testai ryškėja, HCG didžiulis, užplaka širdutė. O atėjus kitą kartą nebelieka nieko. Va šitas kartas mane visiškai parklupdė, aš jau tiesiog nebesupratau, kaip galima šitaip tyčiotis iš žmonių, kurie šitaip sunkiai ir ilgai siekia kitiems, rodos, tokio paprasto įvykio - vaiko gimimo.
 
Kurį laiką maniau,kad sapnuoju, kad šitaip tikrai negali būti, bet teko susitaikyti su realybe. Padarė abraziją ir parvažiavau tuščia. O tyrimai pasakė, kad mūsų mergytei buvo neteisingai susijungę chromosomos – dažniausia persileidimų priežastis. Vis tiek jaučiau, kaip likimas tiesiog šaiposi iš manęs. Jei ne tas, tai kažkas kitas.
 
8 nėštumas. Atėjo laikas ir IVF. Atėjo ir NT laikas,o jis buvo teigiamas. Tik eilinį kartą neilgai. Eiliniai gydytojų atsiprašymai ir eiliniai siūlymai bandyti toliau. Tiesą pasakius, man jau tada viskas sukosi ratu ir nieko nebesupratau. Ilgą laiką domėjausi imunologija, kadangi joje priežasčių visi ieško paskutinėje vietoje,o ne taip retai ir randa kažką. Tik tikėjausi, kad iki to neprieisim, nes pinigėlių visgi daug kainuoja tie tyrimai. Tuo metu jau buvo pasidarę vienodai viskas, po paskutinio gydytojo skambučio, patvirtinančio persileidimą, pakėliau telefoną ir užsirezervavau laiką pas imunologą. Padarėm tyrimus, pagaliau gavau diagnozę... Atrodė lengviau nei tikėjausi, bet žinojau, kad jei ir čia nesiseks, tada jau tikrai nebežinosiu, ką daryti.
 
 
9 nėštumas.Po aštunto nėštumo kreipiausi pas imunologą Londone. Kraujas tyrimams buvo siunčiamas į Čikagą, iš kur ir gavome diagnozę - pernelyg panašus tam tikras genotipas, dėl kurio gali pasireikšti netinkamas imuninis atsakas. Reiškia, kad 50% mūsų vaikiukų mano organizmas gali neatpažinti kaip embrionų, bet gali manyti, kad  tai kažkoks augantis navikas ar vėžys, ir pradėti jį naikinti imuniteto pagalba. Gali jokio atsako nebūti - čia jau kaip organizmas sureguos. Prieš kitą nėštumą reikėjo paruošti  organizmą ir vėliau atidžiai stebėti ar nevyksta koks pasipriešinimas. Tad visą gydymo planą gaudavau pas gydytoją Londone, o gydžiausi pas Treijsą Embrions klinikoje(Ryga) ir imunologę Bykovą(Ryga). Skirti kalnai vaistų ir gydymų, dauguma tik apsidraudimui - maža ką.
 
Gerai pamenu pirmus skaičiukus po antro IVF, juos dariau labai anksti-7.14. NT antrą juostelę vos vos mačiau, tiesa, tam reikėjo panaudoti lupą. Kitą dieną HCG- 14, juostelė ryškesnė. Lekiu į Latviją limfocitų injekcijoms, HCG 34. Kraują dariau gal kokias 7 dienas iš eilės - ką laborantės apie mane galvojo,  nežinau. Na, HCG ir toliau augo, atėjo laikas echoskopijai. O, kaip bijojau nepamatyti nieko, tačiau iš nušvitusių vyro akių supratau, kad širdelė plaka. Buvo 6 savaitės ir 1 diena. Nėštumas buvo lengvas fiziškai, bet be galo sunkus psichologiškai. Aš gi buvau iš tų, kurioms nesunku pastoti, sunkumai prasideda pastojus. Kartais net būdavo baisu užmigti naktį, nes rytas galėdavo būti smarkiai kitoks nei tikėjausi. Buvo keli kraujavimai, bet viduje kažkaip jausdavau ramybę, matyt žinojau, kad viskas yra gerai. Didžiulis nerimas užplūdo tik tada, kai nuėjau 20 savaitę ultragarsui, o jis parodė trumpėjantį kaklelį. Jau kitą rytą gulėjau operacinėje, apsiuvo kaklelį, ir tikrąja ta žodžio prasme purčiausi nuo įtampos. Buvo pasakyta, kad arba viskas bus gerai, arba gimda pradės susitraukinėt ir... Džiaugdavausi kiekviena diena.Ji man buvo lyg dar vienas laiptelis iki to termino, kai gydytojai bent bandytų stabdyti gimdymą. Po to skaičiavau dienas ir išgyvenimo procentus. Apsiraminau gal ties kokia 34 savaitę, kai rizika išties maža. Per tą laiką dar kelis kartus buvom Latvijoje gydymams limfocitais ir vis sekiau imunitetą. Nieko baisaus tyrimai nerodė. Stebuklui buvo lemta įvykti virš 37 savaičių, tuomet kaip tik buvom ligoninėje atvažiavę spaudimo pasimatuoti, kai pajutau „pokšt“ ir iškart prasidėjusius smarkius sąrėmius. Jokios 15 ar 10 minučių pertraukėlės manęs nelepino, nors buvau tam itin pasiruošus. Įsidėjau net kortas, jei netyčia nebūtų ką veikti. Po 9 valandų sąrėmių su vos 2 min pertrauka ir nei kiek neatsidariusio kaklelio nusprendė daryti Cezario pjūvį. Kai išgirdau stiprų ir garsų savo vaiko verksmą, įvyko kažkas nuostabaus, atrodo, pasaulis pražydo visom įmanomom spalvom. Uždėjo tą mažytį žmogutį man ant krūtinės ir pirmiausia aš jo paklausiau, kur jis taip ilgai buvo, kur tiek užtruko. Po to išbučiavau, apkabinau ir prižadėjau, kad jis bus pats laimingiausias žmogutis pasaulyje, o aš jam geriausia žemėje MAMA.
 
Prasidėjo mūsų kelionė kartu. Ir ji be galo įdomi, graži ir pilna visko. Dar tik pati pradžia, o įspūdžių šitiek daug. Ypatingi šitie vaikai - jie dar negimę būna tokie išbranginti, išlaukti ir išmylėti. Už tai ir gimsta tokie stebuklų ir gėrio pilni, ilgai ieškoję tinkamų tėvų. Ir verta dėl jų eiti bet kokius kelius, net ir labai dygliuotus. Tam atsipirkti užtenka vienintelės šypsenėlės ar į tave ištiestų rankučių.
 
Tai tokia "trumputė" mano istorija. Žinojau, kad jei išeis ši istorija, tai tik ilga, kitaip ir nemokėčiau.
 
Dalia