Dar vienos šeimos patirtis

Kažkada ir aš skaitinėjau sėkmingas pastojimo istorijas, kad pasisemčiau vilties ir tikėjimo. Nors ir turėjau dukrelę (kurią pagimdžiau gan jauna), bet norėjau dar vieno vaikelio, tada man jau buvo 27-eri. Ciklas nereguliarus visą gyvenimą, tačiau nemaniau, kad susidursiu su tokiais sunkumais pastojant.

Pradžia buvo tokia, jog, kaip ir visos, metus stengiausi pastoti natūraliai, tačiau rezultatų nebuvo. Nejuokais išsigandau, kad daugiau vaikų nebeturėsiu, tačiau nutariau padaryti viską, kas tik įmanoma, kad ir vėl tapčiau nėščia. Pirmieji žygiai prasidėjo pas paprastą poliklinikos ginekologę, kuri po trijų mėnesių stebėjimo nusiuntė į klinikas, ten ir pradėjau gerti clostilbegyt ir ateidavau pasidaryti echoskopijų, stebėjom, kaip auga folikulai, tačiau rezultatai nebuvo labai geri, folikulai neužaugdavo reikiamo dydžio. Gydytoja tikino, kad tokius ciklus reikia daryti bent jau šešis, o tada žiūrėsim toliau. Tačiau man pritrūko kantrybės nuolat taikytis prie daktarės darbo laiko, vis atsiprašinėti iš darbo, kad pasidaryčiau echoskopijas, o cistų kiaušidėse vis daugėjo, pradėjom įtarinėti policistines kiaušides, nors hormonų tyrimai buvo pakankamai normalus. 

 

Tada nuėjau į kliniką "Motina ir vaikas". Ten nauji hormonų tyrimai, detalios kiaušidžių apžiūros echoskopu, kiaušintakių praeinamumo tyrimas, žodžiu, net vyrą nusitempiau pasitikrinti spermos kokybės. Gydžiausi clostilbegytu, pregnyliu ir dar nuolat gėriau metforminą, tačiau rezultatų jokių, kiaušidės pilnos cistų... Gydytoja nusprendė siųsti pasidaryti laparoskopijos, tačiau tam reikėjo numesti nors truputį svorio ir būti nesistimuliavus nors tris mėnesius (taip pasakė gydytojas, pas kurį dariausi laparoskopiją). Na, ir pagaliau atėjo ruduo ir laparoskopijos data. Labai jos laukiau, bet ir bijojau, tikėjausi, kad ji ir bus paskutinis gydymo būdas. Aišku, diagnozė pasitvirtino - mano kiaušidės policistinės, dėl ko nevyksta visavertė ovuliacija. Cistas labai stipriai pridegino ir patarė kuo greičiau stengtis pastoti. Ir ką jūs manot, nesulaukiau net mėnesinių pirmų po operacijos, ir man vieną rytą beprotiškai pradėjo skaudėti krūtis, negalėjau leist sau galvoti, kad laukiuosi, nes tik 10 dienų po operacijos. Tačiau nusipirkau testą, jis rodė dvi juosteles, nors antra buvo labai neryški, o po kelių dienų dar ir supykino, tada ir patikėjau, kad laukiuosi. Ką čia ir rašyt, koks džiaugsmas buvo...

Taip praėjo beveik trys metai laukimo, kol mane aplankė gandrai, ir šią vasarą gimė sūnelis...

Sakiau, būtinai parašysiu savo istoriją, gydymą, kad kitos šeimos nenuleistų rankų, kad ir kiek truks kūdikėlio laukimas, visos kančios ir pinigai verti to stebuklo, kaip kažkur skaiciau: "ir gamtai kartais reikia padėti". Stiprybės ir sėkmės visoms nesulaukiančioms savo stebuklėlio... Beje, nesiruošiu saugotis, o gal Dievulis dar atsiųs vieną stebuklą... aš jam labai dėkoju... apima graudulys pagalvojus... stiprybės Jums!

 
Viltuks
  

Grįžti