Dovilės šeimos patirtis

 

Susituokę neplanavom iš karto susilaukti vaikų (studijuoju mediciną, o vyras mokėsi užsienyje), tačiau nutraukiau oralinių kontraceptikų vartojimą. Štai nuo šio momento viskas prasidėjo...išvykau pas vyrą atostogų, grįžusi nesulaukiau menstruacijų ir pagalvojau, kad mus veikiausiai aplankys gandrai (nors ir neplanuotai), širdelė spurdėjo, kai ėjau pirkti pirmojo gyvenime testo. Ryte pamačiau neigiamą atsakymą, pagalvojau, kad gal dar netikslu, nes mažai dienų...po savaitės pakartojau – atsakymas identiškas, daug kartų dar kartojau, bet atsakymas vis tas pats.

 

Dovilės dukrytė

Praėjus dar vienam mėnesiui, nusprendžiau susirasti ginekologą, kuris sureguliuotų mano ciklą. Menstruacijos atsirado, grįžo vyras ir vėl situacija kartojasi ta pati. Pradėjau ieškot rimtesnės pagalbos, kreipiausi į „profesorių“, po apžiūros sužinojau, jog turiu valgyt lašinius (lašiniuose yra endogeninio estradiolio), bet iš esmės situacija nesikeistų. Taigi, po tokios konsultacijos strimgalviais ieškojau specialisto, kuris atliko išsamius laboratorinius tyrimus (diagnozė – policistinis kiaušidžių sindromas), gydytoja paklausė, ar norime vaikų, tą akimirką supratau, jog ne mokslai ir ne karjera dabar svarbiausia, o mažylis, kurio susilaukti gali būti keblu. Taigi, atlikom kelias stimuliacijas bei tuo pačiu metu ištyrėm kiaušintakių praeinamumą, vyras atliko tyrimus. Prisimenu tą dieną, kai gavom visų tyrimų kopijas bei pasiūlymą kreiptis į „rimtesnę“ įstaigą. Nieko nelaukdami keliavom toliau, 3 IUI sekė viena kitą, po kiekvienos vyro tyrimai blogyn, per paskutinę procedūrą situacija visiškai komplikavosi. Mums pasiūlė atlikti IVF + ICSI su tikimybe, jog prireiks ir TESA.

 

Stimuliacija buvo nelengva, nes nuo pat pradžių buvo didelė hiperstimuliacijos rizika. Išpunktavo 33 kiaušialąstes, iš jų apsivaisino 13 embrionų, du buvo įsodinti, o 11 sėkmingai užšaldyti. Labai tikėjom, jog turi pavykti, tačiau nuo pat pradžių bijojau negimdinio nėštumo... štai tokio nėštumo išvengt nepavyko. Gal nepasakosiu, kokia buvo būklė po tokio maratono, stiprios hiperstimuliacijos ir šios diagnozės. Tik norėčiau padėkot gydytojai, kuri neįvykdė mano maldavimų išpjauti abu kiaušintakius (labai bijojau, jog gali visa tai pasikartoti) ir apysveikį paliko . Operacija praėjo sėkmingai, po jos sekė trijų mėnesių laukimas, dvejojimas, baimė vėl to paties...iš tiesų visas procedūras darėm viena po kitos, skubėjom dėl neaiškių vyro tyrimų, buvau sutrikusi ir nusprendusi, kad jei nepavyks, darysim bent metų pertrauką, nes jaučiausi įstrigusi užburtame rate, kėliausi ryte ir guliausi vakare vedama vien tų pačių minčių, aplinkui daugiau nieko nebemačiau. Automatiškai važiavau atlikti dar vienos procedūros su šaldytais embrionais, laikiau egzaminus ir praktiškai netikėjau sėkme. 11d. po įsodinimo turėjau išskrist pas vyrą, atlikau testą ir vėl neigiamas atsakymas, bet gydytoja buvo liepus atlikti HCG, taigi, kaip šiandien, prisimenu tą lemtingąjį skambutį ir skaičius, kuriuos išgirdau – 30, mane visą užliejo džiaugsmo banga, bet sunerimau, kad galbūt tai senas tyrimas (aną kartą taip pat buvo 30). Taigi, skambinau dar kartą ir paklausiau, ar tikrai man pasakė tos dienos tyrimą, atsakymas buvo teigiamas, oi, kaip aš virpėjau...

Nėštumas buvo sunkus, tačiau pakartočiau viską už šį žavių akyčių stebuklą.
 
Mūsų nevaisingumo „stažas“ tebuvo dveji metai, nors man jie be galo prailgo. Siūlau visoms trumpinti laiką stengiantis „atsipalaiduoti“, netampykit liūto už ūsų, o verčiau griebkit jautį už ragų, juk mūsų laikas tik, tak...ne mūsų naudai sukasi.
 
Tikiuosi bus ir tęsinys, nes pradėjom intensyvias paieškas sesytės ar broliuko.
 
Dovile-dizzy