Jelenos šeimos patirtis

Su vyru vaikučių laukėm ir gandrus gaudėm beveik 5 metus.

Pirmiausia apsilankėm Vilniaus Vaisingumo klinikoje pas gerb. dr. A. Usonienę, kuri paskyrė tyrimus man ir mano vyrui nevaisingumo priežasčiai rasti. Po man atliktos gimdos nuotraukos nustatyta, kad vaikučių nesusilaukimo priežastis - problemėlės su mano brangiausiojo “turtu”, o gydymo tam nėra. Ką gi - su didele viltim padarėm 5 inseminacijas (IUI), po kurių kiekvieną kartą nėštumo testas išryškindavo vieną raudoną juostelę. Deja…

Jelenos sūnelis Juras

 Kiek pamenu, daugiausia tikėjimo buvo per pirmas dvi IUI.  Po pirmos grįžau namo su mintimi, kad jau laukiuosi, po antros jau kalbėjausi su būsimais vaikučiais. Kitos inseminacijos vyko ne taip entuziastingai – nepasitikėjimas, netikėjimas.   O po nesėkmių sekė sunkus susitaikymo su “ir vėl nepavyko, dar nebūsiu mama” periodas. Per tą laiką su vyru išgyvenom ir nekalbadienius, ir kaltinimus, ir meilę, ir negalėjimą vienas be kito.

Po penktos IUI dr. Usonienė pasiūlė man atlikti laparoskopiją. Sutikau su didele viltimi, nes jau “Supermamos” forume buvau skaičiusi sėkmingų pastojimo istorijų po šios procedūros. Išvada po operacijos man buvo netikėta - nepratekami abu kiaušintakiai. Vienintelis kelias tapti tėvais - pagalbinis apvaisinimas IVF.
 
Ryžomės ir tam. Juk noras tapti tėvais, užuosti savo vaiko kvapą, pamatyti jo šypseną buvo svarbiausias mūsų tikslas.
 
Pirma IVF procedūra atlikta 2008 m. gruodžio 3 d. Neigiamas rezultatas. Ir nesuvokimas, kodėl nepavyko.
 
.
 

Kitas  kartas buvo 2009 m. Gegužės 8 d. 13-tą dieną po procedūros nėštumo testas parodė vaiduokliuką. Deja. Jau kitą dieną man prasidėjo mėnesinės, o HCG kraujo tyrimas teparodė 8,4. Nerašysiu, ką aš ir mano vyras pergyvenom po nesėkmių. Man rodos, žodžiais to skausmo ir užliejusios tuštumos aprašyti neįmanoma. Tai supras tik tas, kuris TĄ netektį išgyveno

Iš antrojo apvaisinimo karto mums liko užšaldyti du embrioniukai. Spalio mėn. su vyru nusprendėm dar kartą bandyti ir pasinaudoti šiomis, kaip supermamos gražiai vadina, snaigutėmis. Nepavyko ir šis kartas.

Viskas. Taškas. Po šio karto daugiau neigiamų nėštumo testų nesinorėjo matyti, nesinorėjo jokių vaistų ir procedūrų. Pradėjau domėtis natūralia medicina, net apsilankiau pas bioenergetikę kelis kartus. O galiausiai, metams einant į pabaigą, su vyru ryžomės įvaikinimui ir pradėjome lankyti parengiamuosius kursus.

 
Tuo pačiu laiku pakeičiau vaisingumo specialistę. Vis dėlto, net apsisprendimas įsivaikinti nenuramino manęs, norėjau rasti problemas, norėjau išgirsti kitų gydytojų nuomonę ir rekomendacijas.
 
Nuėjus pas naują gydytoją pirmi mano žodžiai  jai buvo: "Aš ne IVF pacientė. Ieškokim priežasčių". Ir ką gi – mano vyras buvo nukreiptas pas andrologę į Kauną, kuri pritaikė jam gydymą, o man gydytoja  rekomendavo pakartotinai atlikti laparoskopiją ir histeroskopiją.
 
Šį laiką prisimenu teigiamai – jokio skubėjimo, jokio nerimo dėl vėl galimo nepasisekimo. Mes su vyru ramiai lankėm pasirengimo įvaikinimui kursus, o greta to tyrėmės ir gydėmės.
 
Gruodžio mėnesį man atlikta pakartotinė laparoskopija ir histeroskopija. Ir vėl operacijos išvada man buvo netikėta – vienas kiaušintakis puikiai pratekantis, kitas sunkiau. Ar galėjo per 1 metus taip pasikeisti mano kiaušintakiai?
 
Operacijos metu gydytoja pastebėjo, kad prastojo kiaušintakio kiaušidėje vyksta ovuliacija ir po operacijos ant mažo lipnaus lapelio man užrašė, kuriom dienom kitą mėnesį turėti lytinius santykius. Dabar tą lapelį su užrašytom dienom saugau kaip šeimos relikviją, pridėjau prie sūnaus gimimo istorijos.
 
Pamenu, po operacijos aplankiusi mane daktarė sakė, kad vaikučių mes tikrai turėsime. O aš guliu, šypsausi ir netikiu. Buvau įsitikinusi, kad tik guodžia.
 
Daktarės nustatytom dienom su vyru mylėjomės. Pirmą dieną iš malonumo ir meilės, kitom dienom – iš pareigos ir reikalo. Buvo įtampa, ašaros, nes vėl atsirado krislelis vilties, o juk jo negalėjo būti. Ir vėl netikėjau, nepasitikėjau. Todėl pasinėriau į darbus ir pasistengiau tą viltį užmiršti.
 
Vasario mėnuo. Įvaikinimo kursai jau į pabaigą. O aš jau kelias savaites nesulaukiu mėnesinių. Pasidaryti nėštumo testą paragino vyras.
 
Tą rytą į darbą važiavau visa drebėdama, stengdamasi apvažiuoti kiekvieną kelio nelygumą ir duobutę. Vyras visus tris TEIGIAMUS nėštumo testus nusinešė į miegamąjį ir dar ilgai žiūrėjo, ar nedings juostelės. Juokinga? Dabar juokinga. Tada – netikėta, prilygo stebuklui.
 
Esam be galo dėkingi daktarei R. Žiobakienei. Tik jos dėka mes tapome tėvais – 2010 m. spalio 14 d. mums gimė sveikas, nuostabus sūnelis. Ir kaip svajojome kadaise: liečiam, bučiuojam, uostom, žiūrim ir tiesiog mylim savo kūdikį.
 
Vaikelio negalėjau ilgai žindyti ir Naujųjų metų išvakarėse pamaitinau jį savo pienuku paskutinį kartą. Jau sausio mėnesį atsirado pirmosios mėnesinės.
Antrojo ciklo taip ir nesulaukiau. Vasario mėnesį nėštumo testas vėl parodė ryškias dvi juosteles.
 
Antro vaikučio turėtumėme susilaukti lapkričio mėnesį.
 
Jelena
 

Grįžti