K.M. vilties istorija

Viltis miršta paskutinė - šie žodžiai dabar dažnai skamba mano lūpose, kaip ir nedingstanti šypsena matant, liečiant, bučiuojant savo baltaplaukį stebuklėlį...

Mūsų kelias stebuklo link prasidėjo seniai, tuokėmės tvirtai apsisprendę, jog atėjo laikas mažiesiems drumsti mūsų namų ramybę, tad 2005 metų vasarą prisiekėme vienas kitą mylėti ir gerbti... Kadangi jokių blogų nuojautų nebuvo, tad labai neužsiciklinome ties "vaikų gamyba" ir palikome viską gamtos valioje, gyvenome įprastą gyvenimą: kada bus tinkamas ciklas, vaikelis pats ateis. Bet bėgo mėnesiai, vieneri metai, antri, o tas vaikelis vis nerado kelio pas mus...


Taip 2007 metų gegužę atsidūriau pas savo ginekologę su klausimu: - "Gal kažkas negerai?...". Po dviejų mėnesių ir daugybės tyrimų man atliko diagnostinę laparoskopiją... Tai buvo graži rugpjūčio 24 diena (ginekologės gimimo diena). Pamenu, po operacijos pramerkusi akis pamačiau ją, laikančią mano ranką ir šnibždančią, kad galima vyrui nieko nesakyti. Aš dar gerai nesuvokiau jos ištartų žodžių, jog "kiaušintakiai susiraizgę, pilna sąaugų, kad pastoti natūraliai šansai prilyginami nuliui"... Tada daug raminamųjų, daug ašarų ir dar daugiau klausimų „UŽ KĄ MAN?!“...

Taip atradau “likimo seses”, o dabar ir geras drauges, taip prasidėjo ilgas gydymas. Pirmiausiai pravėrėme “Vaisingumo klinikos“ duris, kur plačiai besišypsanti Daina Visockienė pasakė: – “Jūs jauni, viskas bus ok!”. Susikaupėme pirmam IVF ir tvirtai tikėjome, kad jis bus ir paskutinis. Viskas ėjosi sklandžiai, įkėlė tris idealius embrionus... Išskridome į Egiptą pasimėgauti ramybe ir leisti mažyliams saugiai įsikurti mano pilvelyje. Grįžę pasitikrinome kraujo HCG - 36!!! Valio! Pavyko! Nulėkėm pas gydytoją - per anksti, nesimato mažylių pilvelyje...  Atėjo mano gimimo diena, mano 25-asis gimtadienis, tada jau ėjo 7-ta savaitė - o taškelio echoskopuojant neranda, HCG auga. Siuntimas į Kauno klinikas. Ekstrinė operacija - kiaušintakinis 8 savaičių nėštumas… Vėl ašaros ir daug klausimų „UŽ KĄ MAN?!“

O po to sekė 2 IVF, nėra nėštumo… Snaigutės - nėra nėštumo... Dar kartą snaigutės - nėra nėštumo... Nusivylimas viskuo, klinika, gydytojais...

Bėgam gydytis kitur: “Motina ir Vaikas” klinikoje pasitinka aukštas simpatiškas gydytojas Žydrūnas Žėba, kuris žada, kad viskas bus ok, tik tereikia pašalinti likusį kiaušintakį, kuriame kaupiasi skystis, kuris gali būti, kad išplauna embrionus. Ką gi – pašaliname ir tą kliūtį…

Gražus 2009 metų gegužės rytas, 3 IVF, susikibę už rankučių važiuojame pasiimti savo mažylių, vėl viltis, kad čia mūsų laukia stebuklas, tačiau.... jo nėra... Skubame konsultuotis į Latvijoje esančią “Embrions” kliniką, bet ir ten nieko guodžiančio…

- STOP! Gana! Mes neturėsime savo vaikelių, reikia galvoti apie įvaikinimą, - vienintelės mano mintys. Mano vyras, mano didžiausia parama, kuris visada sakė, kad viskas bus gerai, to nebesako... Akys išduoda, kad ir jo viduje viltis dingsta... Tuštuma, kurios neįmanoma apibūdinti žodžiais, skausmas širdyje, pavydas, jog kažkas susilaukia vaikų, visiškas pasinėrimas į darbą...

Nusprendėme, kad jau nebesidarysime IVF, tik tereikia pasiimti vienintelę "porciją" snaigučių, kurios sau šaltai miega nuo 2008 metų rugsėjo. Vėl grįžtame pas Dainą Visockienę pasakyti, kad baigiame žaidimą su likimu ir atėjome tam, kad pasiimtumėme savo "likutį". 
 
2010 metų spalio 26 dieną atliekama perkėlimo procedūra. Po savaitėlės, išvažiuojant į Norvegiją pas draugus, šiaip sugadinu testą ir matau antrą vaiduoklį brūkšniuką, iš kurio abu su vyru pasijuokiame, kad vaidenasi. Kelionėje viskas puiku, bet teplioja rusvai... Na, galvojam, vėl tas pats… Ta „proga“ išgeriu taurę raudonojo vyno... Grįžtame namo į Lietuvą vėlai naktį. Sekmadienį patyliukais atsikeliu ir užsidarau vonioje... 1 minutė... 2 minutės... II brūkšneliai - negaliu patikėti!!! Bėgu pas vyrą, o jis jau tyliai laukia manęs lovoje, nemiega. Abu apsikabinę juokiamės, aš verkiu iš laimės. Kažkodėl aplanko jausmas, kad viskas bus gerai.

Nėštumas komplikuotas, sunkus, varginantis: ligoninės, gulimas režimas - bet aš galiu! Aš viską ištversiu! Kovo 8-oji - SVEIKINAME, jūs turėsite berniuką - pasirodo, dar ir svajonės dėl sūnaus pildosi... Nėštumo pabaiga visiškai netikėta – atliekamas Cezario pjūvis! Tačiau karštą liepos pirmadienio rytą pamatau JĮ, ŽMOGELIUKĄ! Angelėlį, kurio taip laukėme, meldėme, verkėme dėl jo, svajojome apie jį, mylėjome dar nematę...

...viskas pasimiršta, visos nemiegotos naktys, kada verkiau įsikniaubusi į pagalvę... visi metai, kada žiūrėjau tik į svetimus vaikus ir įsivaizduodavau, kad jie mano... visos skausmingos procedūros, visi galvos skausmai, iš kur paimti dar kelis tūkstančius litų procedūroms...  
 
...Nes niekas niekas niekada gyvenime neatstos tų dviejų jūros mėlynumo akyčių, tų dviejų rankelių, kurios kiekvieną dieną tiesiasi į mane, to visą gyvenimą trokšto išgirsti žodžio MAMA...
K.M.