Kristinos šeimos patirtis

Mano istorija tokia. Būdama dar 16 m., susirgau stipriu kiaušidžių uždegimu, po kurio visą tą laiką maniau, kad esu nevaisinga. Nežinau iš kur kilo paauglei tokios mintys, bet tas jausmas lydėjo mane visus 6 metus, kol pagaliau prisiruošiau pasirodyti gydytojai. Pas ginekologą kreipiausi skatinama draugių ir savo šeštojo jausmo. Su savo dabartiniu vyru nesisaugojom 5 metus, aktas būdavo pradžioje nutraukiamas, o vėliau aš tiesiog savarankiškai apskaičiuodavau savo vaisingumo dienas, nors realiai jaučiau, kad esu nevaisinga, gal dėl to taip drąsiai ir pasiklioviau savo ciklo skaičiavimu. 2009 m. kovo menesį man buvo atlikta laparoskopija. Diagnozė negailestinga. Mano kiaušintakiai visiškai užakę, negana to, kažkaip susiviję lyg siūlų kamuolys. Kas mėnesį kamuoja skausmai, kadangi susidaro cistos/geltonkūniai. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Dievas  uždarydamas man langą į vaisingumą, paliko jame plyšį, tas plyšys vadinasi PAB (IVF). Kadangi turiu plyšį, vadinasi, Dievas mane myli.

Negana to, iki šios diagnozės buvau pati didžiausia pesimistė, kokia tik galima būti, o dabar aš kitas žmogus. Manyje spurda noras gyventi, įsižiebė didžiulė viltis ir tikėjimas. Jaučiu begalinę paramą iš vyro pusės ir iš savo šeimos bei draugų. Palaikymas šimtaprocentinis. Po laparoskopijos su vyru įsigijome stiklinį indą, į kurį kievieną dieną abu metame po 10 LT IVF procedūrai. Neturime galimybės IVF darytis čia ir dabar, finansai tikrai neleidžia, o ir tėvai padėti neturi galimybių. Atsiranda dar didesnis siekis gyventi ir dirbti svajonės įgyvendinimo link. Jei prieš metus buvau įsitikinus, kad esu nevaisinga ir vaikų niekada neturėsiu, dabar aš tiesiog žinau: “Vaikų aš turėsiu, gal net ne IVF pagalba. Stebuklų juk būna, ar ne?”.
 
Kristina R.