Lauros šeimos patirtis

 

 
Mano nepastojimo stažas nėra didelis - 2 m., bet man atrodė, kad tai trunka amžinybę... Ir niekada negalvojau, kad rašysiu savo sėkmės istoriją.
 
Nuo pat paauglystės turėjau problemų su ciklu. Pirmos menstruacijos 16 m., antros - 17 m., trečios - 19 m. Normalios menstruacijos prasidėjo nuo 20 m., jeigu galima pavadinti normaliomis, nes ciklas svyruodavo 23 - 45 d. Tad po metų ginekologė pasiūlė kontraceptikus.
 
Dar po metų, kai su draugu sugalvojom pabandyt nesisaugot, pradingo mano ciklas.  

      Lauros svajonių mergytė

Visokių duphaston'ų ir panašių vaistų pagalba jis atsirado, bet per pusmetį niekas neužkibo. 

Išsiskyrėm. Su nauju draugu vėl pradėjau vartoti kontraceptikus, nes jie geriausiai sureguliavo ciklą, menstruacijų gausumą ir davė apsaugą. Be to, jeigu tik nustodavau juos gerti, ciklas pradingdavo, tad netrukus vėl turėdavau grįžti prie kontraceptinių piliulių. Taip prabėgo dar 5 m., kol sutikau savo būsimąjį, ištekėjau, ir pradėjom planuoti vaikus. Nutraukus kontraceptikus, aišku, ciklo nebuvo. Nebepadėjo nei duphaston'as... Nors vis tiek tikėjausi, kad gal kaip nors netyčia pastosiu.

Ginekologė liepė laukti bent metus prieš kreipiantis į vaisingumo specialistus. Po pusmečio be menstruacijų, pakaitinės hormonų terapijos dėka, sulaukiau ciklo, bet menstruacijos buvo juokingos, praktiškai įkloto užtekdavo. Tačiau visą tą laiką tikėjausi, kad tikrai pastosiu. Po meilės naktų vis gulėdavau kojom aukštyn, net jausdavau nėštumo požymius, visokius pykinimus, o kiek testų prigadinau, kiek ašarų išliejau... Po 5 nelaimingų mėnesių, išgirdusi per TV, kad vaistų pagalba galima iššaukti ovuliaciją toms, kurioms jos nebūna, susimąsčiau, kad, ko gero, man tos ovuliacijos ir trūksta. Nusipirkau ovuliacijos testų, testavausi - tikrai nieko... Tada savo iniciatyva susiorganizavau echoskopiją vidury ciklo, ir tuomet paaiškėjo, kad jokie folikulai pas mane neauga ir tikrai ovuliacijos nebūna. Gleivinė irgi neauga... Kelio namo per ašaras nebemačiau... Grįžusi namo, tiesiai šviesiai pasakiau, kad esu nevaisinga.
 
Tada pradėjau domėtis ovuliacijos stimuliacijom, įlindau į supermamų forumą, kur gavau daug informacijos per trumpą laiką, tad nieko nelaukdama prisiregistravau pas vaisingumo specialistus Kaune. Sužibo viltis. Tačiau vienas specialistas mane nugąsdino, kad man per vėlu kažką padėti, nes gimda mažutė, niekas normaliai neišsivystę... Bėgau pas kitą, kuris mane dėl to labai nuramino ir iškart paskyrė stimuliacijas clostilbegyt'u. Džiaugsmo buvo pilnos kelnės. Tačiau dėl lėšų stokos į Kauną važinėjau kartą per mėnesį vidury ciklo, o visus kitus kartus eidavau tikrintis savo mieste. Be to, Kaune pas vaisingumo gydytoją lankiausi ne privačiai, o KMUK. Manau, kad dėl to ir priežiūra nebuvo ypatinga. Taip praėjo 6 bevaisės stimuliacijos, lydimos vilties, ašarų, nusivylimo, daugybės neigiamų nėštumo testų, nervų, sekso pagal grafiką ir t.t. Pamenu, kad kiekvieną mėnesį jausdavau vis ryškesnius nėštumo požymius ir galvodavau, kad dabar tikrai JAU! Deja...
 
Net ir nėštumo testais netikėdavau, kai rodydavo I, nes aš visada sugebėdavau įžiūrėti II. Traukdavau iš šiukšlių dėžės po kelis kartus pažiūrėti, ar neparyškėjo mano menamas vaiduoklis. Net iš užrišto šiukšlių maišo, išnešto į laiptinę, iškrapštydavau susitrynusią testo juostelę, ir žiūrėdavau, pasidėjus prieš lempą. Žodžiu, stogas važiavo kaip reikiant. Nebegalėjau pernešti naujienų, kad draugės spėjo per tą laiką ir ištekėti, ir laukiasi, nors dar neplanavo... Kad ir sėdint supermamų forume, kai kuriai nors merginai pasisekdavo pastoti, sunku būdavo džiaugtis. Kartu ir džiaugsmas, ir skausmas, o kodėl ne aš?!
 
Baisiausia, kad nebuvo pinigėlių, už ką galėčiau gydytis, stimuliuotis, galvoti apie IUI ar IVF. Tas labiausiai ir baugino, nes atrodė, kad niekada nepastosiu. Vyras guosdavo, sakydavo, kad tikrai turėsim vaikelį, o aš jau galvodavau, kad vienintelis kelias - pasiimti įsivaikinti. Bet tam irgi reikia daug laiko ir lėšų....
 
Žodžiu, kai nusivyliau stimuliacijom, sugalvojau dar pasidaryti laparoskopiją, dėjau viltis, kad po jos atsiras natūralus ciklas. Deja, net ir tikslingas kiaušidžių subadymas (drilingas) ciklo man negrąžino. Gerai nors tiek, kad su kiaušintakiais ir kitais reprodukciniais organais buvo viskas tvarkoj. Tiesa, taip ir nesužinojau, ar man policistinės kiaušidės, ar tiesiog užmigusios, nes hormonų tyrimai kaip ir geri, bet folikulo dominuojančio nė kvapo, kaip ir gleivinės.
 
Praėjus 4 mėn. po laparoskopijos ir spėjus per tą laiką vėl porą kartų prisisvaigti, kad laukiuos (nors menstruacijų nebuvo), paskui nusivilti ir niekuo nebetikėti, visgi pradėjau galvoti apie IUI (nes vyro spermatozoidų judrumas irgi svyruojantis buvo, tai ant ribos, tai žemiau ribos). Pasiskolinom pinigų iškart kokioms 4 IUI, nes nusiteikiau, kad iš pirmo ar antro karto tikrai nepavyks. Ir buvo baisu pagalvoti, kad išvis gali nepavykti, ir liksim be nieko su skolom. Vyras tuo metu buvo bedarbis, o aš dirbau puse etato. Bet širdis sakė, kad turim bandyti, kol dar yra vilties, nesustoti, kol dar turiu šiek tiek užsidegimo.
 
Šį kartą išsirinkau Klaipėdos Jolsanos kliniką, kur dirba nuostabi, švelni, atsakinga gydytoja. Iš pradžių vėl buvo sunkumų, kol prisišaukiau savo ciklą po 5 mėnesių pertraukos. O tada pradėjom stimuliaciją iškart su gonal'iu, ir nemažom dozėm. Taip pat vartojau metformin'ą, prednizolon'ą, estrofem'ą ir clostilbegyt'ą. Kadangi užaugo visai neblogas derlius, tik gleivinė, kaip visada buvo plonoka, gydytoja pasiūlė daryti IUI. Džiaugsmo buvo daug, tačiau vilčių daug nedėjau. Po IUI prasidėjo vėl laukimo periodas. Stengiausi "nežvejoti" nėštumo požymių, tačiau jie mane persekiojo kaip įmanydami. Aš jais netikėjau, nes jau buvau šimtą kartų jais nusivylusi.
 
Tačiau tie požymiai pasirodė visai kitokie, nei visus praėjusius kartus. Nors ir anuos kartus atrodydavo visi skirtingi. Tad vijau visas mintis apie galimą nėštumą šalin. Kol neištvėrusi, 11 dieną po IUI, sugadinau eilinį „Easy Cup“ nėštumo testą, ir eilinį kartą nusivyliau, pamačiusi I brūkšnelį... Nuėjau atsigerti vandens į virtuvę, sugrįžau vėl į wc, žiūriu ir netikiu! Dar pasižiūriu, gal vėl vaidenasi? Nu, lyg ir vaiduoklis! Bėgu pas vyrą į lovą, rodau, sakau, ką matai? Sako: „nu matau antrą neryškų brūkšnelį“. Aš jau noriu šypsotis, o vyras: "nesidžiauk, čia gal nuo kontrolinės juostos nusitepė".
 
Gerai, bijau džiaugtis, bet jau visu kūnu pradedu jausti nėštumą, visur darosi šilta. Važiuoju darytis HCG, su nekantrumu laukiu atsakymo kitą dieną ir jau galiu pradėti džiaugtis - 42.5! Aišku, tas džiaugsmas labai santūrus, nes po to seka trizniojimas, belaukiant HCG augimo, vėliau pirmo vizito pas gydytoją, plakančios širdutės, 12 savaičių, paskui 25 savaičių, kada jau vaikelis daugmaž galėtų išgyventi... Visą laiką buvau įsitempusi, ir vis negalėjau patikėti, kad man pavyko, kad auga mano pilvelis, o viduje gyvena žmogelis! Nes visą laiką atrodė, kad tik kitiems gali pasisekti, bet ne man.
 
Dar teko 28 savaičių pagulėti ligoninėj su gręsiančiu priešlaikiniu gimdymu, o kai jau gimdyti reikėjo, pasirodo, mano gimdos kaklelis visai neatsidaro, tad po ilgų sąrėmių kančių savo dukrytę išvydau cezario pjūvio dėka. Jausmas nenusakomas ir nepakartojamas! Taip būna tik vieną kartą gyvenime! Iš mano pilvo ištraukė mažytį žmogiuką su rankytėm, kojytėm, akytėm, ausytėm ir pačiu nuostabiausiu ir švelniausiu balsiuku! Negali būti, kad aš tikrai tapau mama, kad čia mano svajonių mergytė, kad TAI įvyko! Dieve, kokioj euforijoj buvau ir negalėjau atsipeikėti!
 
Nieko galingesnio ir stipresnio nėra už vaiko gimimą. Abu su vyru kelias dienas buvom apstulbę iš laimės, kad turim tokį stebuklą, ir tebeesam iki šiol.
 
Ačiū Dievui, ačiū gyvenimui, kad man padovanojo dukrytę! Kad išsipildė mano svajonė, kurią galiu nešioti ant rankų, sūpuoti, bučiuoti ir verkti iš džiaugsmo. Dar niekada taip nieko nemylėjau!
 
Laura

 Grįžti