Lijanos šeimos patirtis

98 metais susituokėme, nesisaugojom ir tikėjomės greitai susilaukti vaikelio...Deja... 2000 kreipiausi į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės ginekologus. Atliko pirmą laparoskopiją: pašalino cistas ir koregavo kiaušintakius. Diagnozė buvo negailestinga –visiškas kiaušintakių nepraeinamumas, ateity -IVF. Buvome jauni ir tikėjome stebuklais, taigi gyvenam toliau ir laukiame, „darėme“ leliuką, rašau „darėme“, nes tai buvo tikrai darbas: nustatytomis dienomis, nustatytu dažnumu, po santykių tam tikra poza pagulėti ir t.t. Kaip bebūtų keista, bet visa ši situacija mūsų šeimą tik dar labiau suvienijo. 2006 atlikta antra laparoskopija: prie pirminės diagnozės dar prisideda endometriozė. Mums labai pasisekė su mus operavusia gydytoja – Egle Tvarijonavičiene. Gydytoja neslėpė, kad susilaukti vaikelio mums tik vienas kelias - IVF. Bet šiuo atveju gydytoja mūsų šeimą labai palaikė ir psichologiškai, nes mums tikrai jau reikėjo psichologo pagalbos: jautėmės kaip nuvaryti arkliai, kuriuos reikia tik nušauti. Tikrai sunku pasiryžti procedūrai, kai duodama tiek mažai šansų, kad pavyks, o kaina palyginus didelė. Bet šį kartą su vyru nusprendžiame pabandyti ir dar tais pačiais metais atliekama trečia laparoskopija pašalinti vieną kiaušintakį, kuris, anot gydytojos, veikia abortuojančiai. Taigi mes jau pasiruošę IVF.

2007 metų sausio mėnesį buvo atlikta pirma, bet nesėkminga IVF procedūra: pradėjau kraujuoti 11 dieną po įsodinimo. Tą kartą pasiėmiau nedarbingumo lapelį, daug ilsėjausi, lepinau save... Deja, kad ir kaip laukiau kokių ženklų: krūtinės, pilvo apimties padidėjimo, kokių nors spazmų pilvo apačioje – nieko, bet maniau, kad taip ir turi būti... Be abejo, jaučiausi nelaiminga, nes visas tas dešimt dienų tikrai maniau, kad laukiuosi. Turėjome „snaigučių“, bet ilgą laiką bijojau jas dėtis, nes bijojau, kad vėl nepavyks. Tais pačiais metais, birželio mėnesį nuvažiavom pasiimti savo „ledinukų“, bet nebuvo ką dėti…
 
Ir tada nusprendėme ilgai nelaukti, su gydytoja sutarėme, kad keisime protokolą – iš trumpo į ilgą. Rugpjūčio mėnesį pradėjau naudoti slopinančius vaistus, rugsėjo 1 dieną leistis Gonalį. Šį kartą viską dariau mechaniškai. Rugsėjo pradžia, daug darbo... nėra kada labai galvoti. Šį kartą nedarbingumo lapelį pasiėmiau tik punkcijai. Po įsodinimo ėjau į darbą. Kaip bebūtų keista, bet aš pati atsakymo, ar laukiuosi, dar nežinojau, bet kolegos pradėjo klausinėti dėl šeimos pagausėjimo. Šį kartą ir su mano kūnu vyko matomi pokyčiai: krūtinė papilnėjo, pilvo apimtis padidėjo, pilvo apačioje nuolat „Kažkas“ krebždėjo... Taigi antras IVF pavyko. 12 dieną po įsodinimo pasidariau kraujo tyrimą, po pietų liepiau vyrui paskambinti atsakymo, nes pačiai iš nervinės įtampos rankos drebėjo ir vis graudinausi... HCG -229 - patys nuostabiausi skaičiai...
 
Lyg būtų padėka už visus laukimo metus, nėštumas buvo tikrai lengvas – man patiko būti nėščiai.

Kaip bus ateityje, nežinome, bet didelių vilčių į likusį kiaušintakį nededu, paprasčiausiai pavargau svajoti.
 
Noriu palinkėti visoms šeimoms nenuleisti rankų, kartais gamtai/Dievui reikia truputį padėti. Labai viliuosi, kad ateityje nors kokią dalį kompensuos valstybė.

Pagarbiai,
Lijana