Mamytės patirtis

Pagaliau ir mūsų šeimyna gali pasidalinti su jumis savo netrumpa (4 metai „darbo“ + 9 mėnesiai laukimo) patirtimi siekiant išsvajoto stebuklo. Mažo kūdikėlio norėjome seniai, tik atsirasdavo kliūčių šio troškimo įgyvendinimui, todėl vis atidėliodavome. O kai nusprendėme, kad jau laikas – kažkas iš aukščiau pagalvojo priešingai ...

Kai tik pradėjome planuoti, nuėjau į moterų konsultaciją profilaktiškai pasitikrinti – atsakymas – policistinės kiaušidės, pastoti bus sunku. Buvau jauna, mažai prisiskaičiusi, todėl šio pasakymo nesureikšminau. Kelis mėnesius pagėriau kontraceptines tabletes (taip rekomendavo gydytoja), ir nusprendėme pabandyti. Ir ką jūs galvojate – mėnesinių nėra, testas – II juostelės. Džiaugsmui nebuvo ribų, viskas taip greitai ir lengvai. Pasirodo, gydytojai irgi klysta!!!!!!!!
 
Tačiau džiaugėmės neilgai. 11 sav. smarkus kraujavimas ir ekstrinis valymas – diagnozė: nesivystantis. Po jo dideli skausmai visame pilve. Apsilankius poliklinikoje gydytoja tvirtino, kad skausmus išsigalvoju, kad neturiu ką veikti, o jei ir toliau skaudės, tai sergu venerinėm ligom ir t.t. Taigi, neskaitant to, kad fizinė būklė buvo nepakeliama, dar ir emociškai visi gydytojai žalojo. Pusę metų atsikankinau, daugiau nebegalėjau. Pradėjau ieškotis informacijos internete ir netyčia radau tikrai gerą gydytoją (ačiū jai). Po apžiūros paaiškėjo, kad visas pilvas surakintas sąaugų, kurios liko kaip dovanėlė po valymo (poliklinikoje to nematė, skausmai buvo nuo jų).
 
Taigi, sekė gydymas, tada daug bandymų natūraliai pastoti, bet rezultate vis – I brūkšnelis, tada akupunktūra - vėl I, stimuliacijos vaistais - ir vėl I. Nusprendėme, kad laikas išsitirti ir vyrui. Jo „reikaliukai“ nebuvo idealūs, bet tikrai geri (bent viena gera žinia). Dar po kurio laiko bandėme IUI (4 kartai), bet rezultatas visąlaik tas pats - I. Kadangi jau buvau pastojusi ir labai lengvai, toks ilgas nepastojimo laikotarpis nedavė ramybės, kad kažkas yra ne taip. Juk turi būti tokio ilgo nepastojimo priežastis. Taigi, pati pasiprašiau laparoskopijos. Jos metu rasta 3 stadija endometriozės (ir jokių policistinių kiaušidžių!!!!!!!!!!!). Dėl endometriozės operavusi gydytoja nieko gero nežadėjo. Leido 2 mėnesius bandyti natūraliai, o paskui leistis vaistus difhereline.
 
Skambėjo žiauriai, bet galvojau: kaip nors, juk žinau priežastį. Visos pasakos turi gerą pabaigą, bus ir čia. Tik tos pabaigos norėjosi kuo greičiau. Todėl iškart po operacijos darėmės IUI - šansai juk didesni, viskas sutvarkyta, gražu. Bet ir vėl ašarų upeliai - rezultatas I.
 
Turbūt šis kartas buvo pats skaudžiausias, nes labai daug vilties ir tikėjimo į jį buvo sudėta. Bet išverkėme, iškentėjome ir vėl buvome kupini jėgų toliau siekti tikslo.
 
Difhereline nei vienas tuo metu mano lankytas gydytojas leistis neleido. Sakė, tu ko nori: - vaikų ar klimakso? Žinoma, sakiau: - vaikų! Tai va taip ir slinko laikas, nei gydymo, nei vaikų. Pasidarėme dar 4 IUI, tačiau rezultatas vis tas pats - I. Daugiau IUI nebenorėjome, buvome pavargę nuo visų bandymų, kurių pabaiga jau nebestebino. Norėjome kažko realesnio, su didesne tikimybe.
 
Taigi, kartu su vyru nusprendėme daugiau nebežaisti ir bandyti IVF - juk šansai tikrai didesni. IVF atlikinėjome Rygoje; daug pigiau ir tikimybė didesnė nei Lietuvoje, bet mums ir tai nepadėjo. Ir vėl atėjo mėnesinės... - HCG mažiau nei vienas.
Tuo metu vėl buvo labai sunku, juk tiek daug laiko - nuo bandymų pradžios iki pirmo IVF praėjo daugiau nei 3 metai darbo, pinigų, vilties. Bet mes, moterys, sugebame išsilaižyti žaizdas ir toliau keliauti link savo siekiamo stebuklo.
 
Per pusmetį susitvarkiau su savimi ir vėl pradėjau planuoti 2 IVF, nes, pasak Rygos gydytojų, tik tokiu būdu galėjau pastoti!!!!!! (po operacijos jau praėjo beveik 2 metai, ten viskas atsinaujinę ir natūraliai nesigaus). Taigi, nuvažiavau į Rygą (beveik antri namai ), atlikau visus reikalingus tyrimus, pasiėmiau vaistus (difhereline – nes taikys ilgąją schemą), juos susileidau apytiksliai savaitė iki laukiamų mėnesinių, ir liko tik jų sulaukti. Vilčių natūraliai nebuvo jokių. Galvojau tik apie IVF ir II juosteles po jo.
Tačiau mėnesinės neskubėjo. Tik po savaites vėlavimo ir gydytojo patarimo nusprendžiau pasidaryti testą. Atrodo, tiek patyrusi, jau ką, ką, o nėštumo testą turėčiau pirmiausiai darytis, bet tuo metu net tokios minties nebuvo. Juk natūraliai negaliu.... Dėl vėlavimo kaltinau tik Dipfereliną ir vis dar laukiau mėnesinių. Tačiau jos neatėjo – testas parodė II ryškias juosteles – AŠ nėščia. Nors testai ir HCG rodė nėštumą, patikėjau tik po apsilankymo pas gydytoją, kai pamačiau mažą, mažą taškiuką ekrane. Norėjosi džiaugtis, bet kartu buvo ir labai baisu, nes vienas nėštumas jau yra pasibaigęs nepasiekęs finišo; suleistas dipferelinas, kuris nėštumui nereikalingas, ir šiaip daug visokių baimių. Bet su gydytojų pagalba ir begaliniu savęs saugojimu viskas baigėsi labai gerai. Šiuo metu auginame 6 mėnesių stebukliuką.
 
Taigi, ir su 3 stadija, ir be gydymo, ir su ilga pertrauka po operacijos - tikrai įmanoma pastoti natūraliai.
 
Ir dar - kad ir ką sakytų gydytojai, jie tik gydytojai, ir kaip bus, tikrai nežino, jie gali tik spėlioti remdamiesi moksline literatūra. Todėl patikėkit - ne visada, ir ne visi jų spėjimai būna teisingi. Mūsų istorija tai patvirtina.
 
P.S. Labai džiaugiuosi, kad galėjau čia parašyti ir pasidalinti savo patirtimi. Visoms to linkiu. Tikėkite, bet nesitikėkit, ir svajonės išsipildys!!!!!! Stebuklų būna ne tik per Kalėdas!
 
Mamytė

Grįžti