Mažiuko spurduliuko Mamytės R.S. patirtis

Na ką, atėjo ir mano eilė suteikti visoms vilties. 

O visa mūsų istorija prasidėjo, kai po 7 mėnesių bandymų pastoti rezultatų buvo 0. Pradėjom eiti pas gydytoją aiškintis, kas blogai... Kadangi gyvenu UK, čia viskas vyko labai iš lėto, datos pas gydytoją reikėdavo laukti po 2-4 mėnesius, taigi, su nekantrumu laukdavom, ką šį kartą pasakys... Po ilgų kelionių per gydytojus nustatytas vyro nevaisingumas - spermiukų nejudrumas; prasidėjo vaistai, vitaminai, sveikas gyvenimo būdas... Niekas nepadėjo... Nusprendėme nešvaistyti mums brangaus laiko ir važiuoti darytis IVF į Lietuvą, pradėjom savo kelius „Vaisingumo klinikoj“, ten, aišku, kaip ir visur, paaiškino, kas ir kaip viskas vyks, tuo metu niekas nebebuvo svarbu, tik tai, kad greičiau galėtume pradėti IVF procesą... Pradėjom... Viskas vyko gan greitai ir sklandžiai, folikulų augimas neblogas, toliau apvaisinimas taip pat: iš 12 išpunktuotų kiaušialąsčių apsivaisino 10, džiaugėmės ir verkėm su vyru kaip maži vaikai, juk gera pradžia pusė darbo... Laukėm dienos, kada galėsim pasiimti savo mažylius, su gydytoja aptarėm, kiek gerų dėsim gimdon... Dėjom 3, likusius 7 užšaldėm. Laukėm požymių ir vis galvojom, kad šis kartas bus tas laimingasis... deja, po 6 dienų susirgau... Rodos, gyvenimas išslydo iš po kojų, nebeliko nei vilčių, nei svajonių... Praėjus 4 mėnesiams kitas bandymas su šaldytais: atšilo tik 4, iš kurių 2 buvo superinės kokybės, kaip išsireiškė gydytoja... Dėjom... Ir vėl nepraėjus savaitei vėl tas pats...
 
Po metų kitas bandymas... Išpunktavo 14 kiaušialąsčių, apsivaisino 10. Dėjom 2, likusius užšaldėm. Deja...
 
Po kelių mėnesių vėl skrydis į LT... Šį kartą neatšilo nei vienas... Mūsų svajonė tolo ir tolo, atrodė, kad kiekvienas kartas ėjo vis prastyn... Po to dar 2 bandymai, po kurių jokių rezultatų taip ir nesulaukėm, nei menkiausio kabinimosi nebuvo...
 
Nusprendėm nešvaistyti pinigų ir laiko. Grįžę į UK, pradėjom savo apleistą reikalą čia... Mane pradėjo tirti, po ilgų tyrimų viskas kaip ir tvarkoje - nerado nieko, nusprendė daryti laparoskopiją, per kurią rado daugybę sąaugų, vieno kiaušintakio pusinį nepraeinamumą, neskaitant  šito mano vaisingumas labai geras - 90%. Tai buvo geriausia žinia per ilgą laiką... Bet gydytojo patarimas ir paliepimas - būtina antra laparoskopija pašalinti visas sąaugas ir pravalyti kiaušintakį...
 
Laukimas iki kitos operacijos - ilgi 6 mėnesiai. Pagaliau radus laišką su data akyse nušvito, tarytum būčiau laimėjus loterijoje! Kita laparoskopija - viskas praėjo sklandžiai. Gydytojas leido atsigauti ir bandyti IVF stimuliaciją. Ėjosi puikiai, išpunktavo 14 kiaušialąsčių, iš kurių apsivaisino 9, visi buvo puikios kokybės. Įdėjo 2. Po 12 dienų testas rodė vos rausvą antrą juostelę, akys nušvito, bet, deja, šį kartą kaltė buvo mano... Paverkiu, nusiraminu ir ruošiuosi kitam kartui jau su snaigiukais... Atšilo 4 geros kokybės embrioniukai ir visi neblogai dalinosi. Kitą dieną vienas nustojo dalintis, kitas buvo neaiškios formos, pasak gydytojo - nerizikuosim. Likę 2 buvo puikios kokybės: vienas buvo 8 ląstelių, kitas - 6. Gydytojas nelabai norėjo dėti du, pasak jo, labai geros kokybės, nes bijojo daugiavaisio nėštumo, bet aš griežtai pasakiau, kad noriu abiejų ir tai mano pasirinkimas! Mano viršus - nutarėm dėti abu... Visą laiką blogos mintys neapleido, labai skaudėjo pilvo apačią, maudė šonus, atrodė kiekvieną minutę, kad nelabosios tuoj tuoj pasirodys! Ir štai 11-ą dieną pasidarau nėštumo testuką, po minutės jame nieko nematau, susinervinu ir numetu kažkur už spintelės... Einu toliau pamiegoti, po gerų 2 valandų atsikėlus neiškenčiu ir einu jo ieškoti... Surandu - jame matau labai labai neryškią juostelę, negaliu patikėti, bet ir dar labai bijau džiaugtis... Ir štai 12-ą dieną neiškenčiu ir pasidarau dar vieną testuką, matau labai neryškią antrą juostelę, 13-ą dieną juostelė jau ryškėjo, 14-ą dieną pasidarau skaitmeninį testuką ir tuo, ką jame matau, negaliu patikėti: „pregnant“!!!! Va čia jau žinojau, kad pagaliau mūsų svajonė pildosi ir tai ne sapnas!! Vyras iš karto vos neiškrito iš klumpių, džiaugėsi, šokinėjo iš laimės, o aš vis vaikščiojau iš paskos ir grasinau, kad negalima džiaugtis, dar anksti, o kas, jeigu... Vaikščiojau ir bumbėjau... Pradėjo eiti savaitės, mėnesiai, supratau, kad tai nebe sapnas, kad tikra viskas ir tas, kas vyksta su manimi ir manyje, tikrai jau nebe svajonė, o kažkas tikro ir greitai virsiančio į mažą žmogeliuką!
 
 Ji jau su manimi - maža graži mergytė, pati nuostabiausia, mylimiausia ir brangiausia!!! Tikėkit, svajokit ir išsipildys! Mūsų svajonė buvo laukta 7 metus ir 4 mėnesius... Dar iki šiol negaliu patikėti, kad aš ją turiu ir ji tikrai mano!
 
 Taigi, visoms didelės didelės vilties ir svajonės išsipildymo!!! O ji tikrai išsipildys anksčiau ar vėliau! 
 
Mažiuko spurduliuko Mamytė R.S.