Dar viena sėkminga istorija

Ilgą laiką buvau nuolatinė Supermama.lt  Nesulaukiančioms gandro skyrelio "Įveikiau nevaisingumą" skaitytoja. Sėkmės istorijas skaitydavau kupinomis ašarų akimis ir vis klausdavau savęs, Dangaus, kada ateis mano laikas.

Mūsų nevaisingumo "stažas" - 7 metai su trupučiu...Ištekėjau labai jauna, iš didelės meilės! Visa mūsų pažinties istorija buvo kaip pasaka: netikėtas susitikimas, užplūdę jausmai ir suvokimas (po 3 dienų pažinties), kad mes jau niekad nebeišsiskirsim. Po 3 metų draugystės sumainėm aukso žiedus ir nuo pirmų dienų ėmėm šauktis gandrų.

Metai, antri - nieko. To labai nesureikšminau - studijos, darbai, idėjos, projektai. Maniau, matyt, dar ne laikas. Tik po dviejų metų nusprendžiau, kad laikas kreiptis į specialistus. Pradžioj kreipiausi į paprastą ginekologę, kuri pasakė įtarianti man policistinių kiaušidžių sindromą. Vien žodis „sindromas“ man sukėlė šoką, baimę, sumišimą. Gydytoja dar mėgino raminti, sakė, kad daugelis moterų su šia diagnoze sėkmingai išnešioja ir pagimdo sveikus vaikučius, ir ne po vieną... bet tų žodžių tada aš negirdėjau...

Nukreipta į KMUK pas vaisingumo specialistus, po ilgų klajonių po kabinetus su tyrimais ir atsakymais, pilna širdimi vilties ir tikėjimo, išgirdau patvirtinimą dėl PKS; vyro tyrimai taip pat nenudžiugino - oligospermija; vaisingumo specialisto nuomone, mums gali padėti tik IVF... tai buvo viskas, kuo jis galejo padėti, pinigėlių IVF tuo metu mes, ir labai norėdami, negalėjome sukrapštyti... patarimas vienas - bandyti natūraliai pastoti, jei jau neišeina – IVF: gal ir pavyks, stebuklų būna.

Metus laiko nemačiau žmonių pro ašaras, išties, tai yra juodžiausias iki šiol patirtas periodas. Bandėme pastoti natūraliai; dabar net juokas ima prisiminus iškeltas kojas po "išdykavimų", bazalinės temperatūros matavimus, ovuliacijos gaudymus ir kas kartą neigiamus nėštumo testus...Tačiau tada juokiausi mažai, net studijas teko nutraukti metams, tiesiog nesugebėjau jų tęsti, nesusikaupiau, privėliau skolų...

Tuo metu jaučiausi taip, tarsi visas mano pasaulis byrėjo į šipulius, viskas, ką bedaryčau, baigdavosi nesėkme: bevaisės darbo paieškos, nepaprastai sunkūs atsiskaitymai universitete, nesėkmė po nesėkmės... O ką jau kalbėti apie besilaukiančias būsimas mamytes gatvėje, leliukus vežimėliuose, žinias apie besilaukiančias ir gimdančias drauges ir pažįstamas... Amžinus klausimus, kada mes imsimės darbų...

Susiėmiau. Tęsiau studijas. Susitaikiau su mintimi, kad galbūt niekada nebūsiu mama. Per tą laiką pakrikštijom su vyru du sūnus, tapau jų krikšto mama ir guodžiausi, kad bent jau taip, iš toli toli, galiu atiduoti savo meilę jiems, krikšto sūnums. Bent jau Dievulio akivaizdoje galiu būti pavadinta mama...

Baigiau studijas, įstojau mokytis toliau, kūriau karjeros planus, pasinėriau visa galva į naujus projektus, atsidaviau tam visiškai. 

Nors reikia pripažinti, kad giliai širdyje turėjau viltį, kad mums turi pavykti... Nesisaugojom... kai tik vėluodavo mėnesinės, vis tikėjausi, kad gal... pirkdavau NT, o kaskart pamatytas vienas brūkšnelis nuleisdavo mane ant žemes... Skaudžiai...
Vėl viskas byrėdavo į šipulius, tekdavo vėl susiimti ir eiti pirmyn. Po kurio laiko nė nebesakydavau vyrui apie vėluojančias mėnesines, apie neigiamus testus, pamačiau, kad tai jį ėmė veikti labiau nei mane. Nebepajėgiau jo akyse žudyti viltį vėl ir vėl ....

Vyras išvažiavo į misiją daugiau kaip 7 mėnesiams, tuo metu sportavau, pakeičiau mitybos įpročius, dalyvavau visur, kur tik galėjau, ir visa tai tik tam, kad užsimirščiau... Baigiau mokslus. Mąsčiau netgi studijuoti toliau...

Grįžo vyras... Pakeliavom...Staiga, visai netikėtai, vyras užsiminė apie planavimus. Staiga sakau todėl, kad po ilgų metų nesėkmių, nusivylimų ir ašarų ši tema tapo tarsi neliečiama, nekalbėjom apie tai; tai buvo tylus susitarimas nebeaitrinti žaizdų... Ši tema buvo ypač skausminga vyrui...- „Bet dabar, kai jau baigti tavo mokslai, šeimos finansinė padėtis pagerėjusi, gal vertėtų pabandyti vėl...“ - tai buvo tarsi muzika mano ausims.

Tada atradau SM (supermamų klubą), čia sužinojau apie nuostabią gydytoją Odetą Kazlauskienę. Ilgai nedelsusi kreipiausi į ją. Tai buvo 2009 kovas. Atlikome tyrimus...

Gegužę per Sekmines vykome į Kauno Arkikatedrą, į naktines pamaldas... Pamenu, kaip meldžiausi, prašydama laiminti mūsų stimuliaciją, kelius link išsvajotojo stebuklėlio... Verkiau, bet ne iš liūdesio, verkiau, bet ne iš gailesčio sau, verkiau, nes kažkur giliai širdyje jutau, kad netrukus mums būtinai pavyks, turi pavykti! 

Jau birželį startavau su pirma stimuliacija clostilbegit IUI. Tą liepos 2-osios ankstų rytą niekaip negalėjau patiketi tuo, ką pamačiau... Išdžiūvęs testas rodė silpną silpną vaiduokliuką. Kitos dienos HCG tyrimas tik patvirtino - mums pavyko!
Gydytoja, kuriai liksim dėkingi visą gyvenimą, nepaprastai džiaugėsi mūsų sėkme!

Nėštumas nebuvo lengvas: pradžioje stipri toksikozė (iki 5 mėn.), ligoninė, paskui 4 inkstų kolikos priepuoliai, vel ligoninė...Gręsiantis priešlaikinis gimdymas...Mūsų mažylė ištvėrė viską, gimė 41 sav, 3860g ir 56cm stipruolė.
Mūsų Amelija! Dangaus siųstas stebuklas, išmelsta Šventosios Dvasios ir palaiminta Viešpaties!

Dabar vis pagalvoju, kad tai yra geriausia, kas mums galėjo nutikti! Jos šypsena atperka visus vargus, jos kūnelio šiluma, sukelianti pilnatvės jausmą širdyje, žinojimas, kad esi reikalingiausias ir svarbiausias jai žmogus, yra nenusakomi. Tai jausmas, kurį linkiu patirti kiekvienai moteriai!

Mielieji, tik nenuleiskite rankų, jums būtinai pavyks!

Laiminga mama

Grįžti