Mūsų patirtis

Papasakok
 

Ar būtų tau per daug, jei tavęs paprašyčiau
Papasakot savas akimirkas tėvystės pažintos,
Kai pirmąkart ant savo rankų kūdikėlį tu išvydai –
Širdis suspurdo? Gyvenimas apsivertė aukštyn? Prašau tavęs, papasakok...

Pirma, sakyk, kaip akys jo atrodo tavo akimis, maldauju –
Kokiu žvilgsniu jos žvelgė tau kai pamatei tada?
Ar josios didelės? Ar gilios? Ar jų spalva nudažė tau pasaulį?
Paskęst, nugrimst norėčiau amžiams šito žvilgsnio skvarbume...

Tada sakyk, labai prašau, ką pajutai paširdžiuj
Kai judesius pilvelyje pradėjo jis paišyt?
Arba kai pirmąkart jis žingsnį žengė link tavęs bekrykščiant?
Svajoju būti tuo taku, kur eina, bėga jis...

Dar įdomu, kaip kvepia motinystės pienas, –
Ar besiskleidžiančiu tyru ramunės žiedu, tu sakyk?
Uosle sava pajust visa širdim norėčiau
Beglaudžiant prie krūtinės saldų kūdikėlio kvapą - užuosti jį, pažint.

Dar, meldžiamasis, pasakyk, ką tu lytėjimu jauti,
Kai glostai švelnutėlį, skaistų kūdikio veidelį?
Kai savo delnuose jį bemyluodamas nuo meilės jam kaisti –
Bent kartą taip lytėdamas sudegt šitoj ugny tetrokštu!

Ir dar, sakyk, koks jausmas tau užvaldo tėviškąją širdį,
Kai pamatai sužibusius krislus mažiuko akyse? –
Ar perveria tave šios ašaros akimirksniu kaip durklas?
Ir šitą geliančią dejonę aš degu pajust, iškęst...

Ir paskutinį kartą tavęs paprašysiu – įsileisk mane į savo širdį,
Kad pamatyt, užuost, pajaust ir palytėt akimirką galėčiau
Akies bent krašteliu sulauktą tavąjį stebuklą – patikėki,
Nėra pasauly nieko, ko labiau už viską aš norėčiau...

/Rosita K./

 

Šiomis eilėmis Vaisingumo asociacija nori atgaivinti prisiminimus tų šeimų, kurios jau sūpuoja savo atžalas ir džiaugiasi besigėrėdamos jų augimu, kartkartėmis beprisimindamos, jog mažylių vietoje kadaise šalia jų gyveno nevaisingumas... Taip pat gyvai tebesiliečiančias su nevaisingumu šeimas kviečiame nupasakoti jų laukimo ir vilties išpintą kelią vaikelio link, pakylėtas jo trapaus atėjimo akimirkas, pasibaigusias triumfuojančia ir triuškinančia nevaisingumo pergale... Prisiminkime tai, kas nuo pirmos sekundės išgirdus diagnozę aplanko mūsų širdis, kokie jausmai ir potyriai apsigyvena mumyse, kokiomis spalvomis nusidažo gyvenimo tarpsniai, kai nevaisingumas arčiausiai alsuoja savo grėsminga jėga. Kiekvieno iš Jūsų istorija yra neatkartojama, o kiekvienas bandymas išrauti nevaisingumą yra unikalus savo pulsuojančia galia, tačiau svarbiausia yra tai, jog kiekviena Jūsų patirtis yra didelė vertybė, kuria pasidalinus ne viena šeima įgaus stiprybės, ryžto ir atkaklumo siekiant pilnavertiško šeimyninio gyvenimo – gyvenimo su vaikais.

 
Vaisingumo asociacija kviečia užrašyti savo istoriją lape ir taip palaikyti bendruomeniškumą, pasidalinti patirtimi ir paskatinti kitus atsiverti. Laukiame visų istorijų: ir su džiugesiu skelbiančių apie nugalėtą nevaisingumą, ir tų, kurios vis dar kantriai ir ištvermingai galinėjasi su juo pagalbinio apvaisinimo procedūromis. Taipogi, mums itin svarbi yra tų šeimų patirtis, kurios tėvystės išgyvenimus bei pojūčius patiria tapdami įtėviais. Kviečiame ne tik moteris, bet ir vyrus tapti savo asmeninės patirties kūrėjais – jūsų indėlis yra svarbus žvelgiant į patirtį kitu rakursu. Su Jūsų pagalba tikimės Vaisingumo asociacijos svetainėjė sukurti gyvą, Jūsų istorijomis besipildančią temą, kurioje apsilankiusi kiekviena šeima rastų paguodos ir paramos šaltinį, pajustų bendrumo ryšį ir palaikymą, bei ilgainiui prisijungtų prie mūsų savo unikalia istorija, pasakojančia apie trapų vaikelio pradėjimą...
 
Visus pasakojimus rašykite Vaisingumo asociacijai elektroniniu paštu: rosita@vaisingumoasociacija.lt  pasirašydami (vardas/-ai ir/arba pavardė/-ės) arba apsispręsdami likti anonimais – mes įsipareigojame vykdyti Jūsų sprendimą.

Padėkime vieni kitiems atverdami savo širdis! Juk tai mažiausia, ką galime padaryti vieni kitų vardan.

Dėkojame šeimoms, kurios pasidalino savo potyriais, išgyvenimais ir jausmais, patirtais žengiant šiuo keliu. Viliamės, jog šios mūsų patirtys šeimoms, tebegyvenančioms viltimi ir lūkesčiu susilaukti kūdikio, suteiks stiprybės siekiant šio tikslo.
 
 
Ilonos ir Nerijaus šeimos patirtis: antra dalis
 
Na ką gi, pagaliau drįstu prisipažinti, kad mūsų šeimą antrą kartą aplankė stebuklas. Kad Dievulis mus beprotiškai apdovanojo. Ant rankų jau sūpuoju (dar tik septynių dienų) antrą mūsų kūdikį - sūnelį. Bet trumpai priminsiu mūsų ilgą (net 10 metų trukusį) nevaisingumo kelią.
 
K.M. šeimos patirtis
 
Viltis miršta paskutinė - šie žodžiai dabar dažnai skamba mano lūpose, kaip ir nedingstanti šypsena matant, liečiant, bučiuojant savo baltaplaukį stebuklėlį... ►
 
Adrijos šeimos patirtis
 
Skaitydama Jūsų gražias istorijas, nutariau atiduoti skolą ir parašyti savąją. Nesitikėjau, kad kada nors stengsiuos įkvėpti vilties kitiems, bet pasistengsiu.
 
Benuko mamos patirtis
 
Neseniai atšventėm savo stebuklėlio pirmąjį gimtadienį, ta proga nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi su likimo draugais.
Viskas prasidėjo vieną gražią vasarą, kai su mylimu vyru sumainėm aukso žiedus ir nusprendėm, kad va, dabar pats laikas į mūsų šviežią šeimą kviestis vaikelį.
 
Sniegės šeimos patirtis
Giliai širdyje tikėjau ir jutau, kad ateis tokia diena. Pagaliau. Po penkerių metų kovos su nevaisingumu galiu ištarti, jog tą kovą mes laimėjome. Dabar esu laimingiausia ir turtingiausia Mama pasaulyje... Kiekvieną dieną išbučiuoju mažylės skruostus, pėdutes, užmiegu kartu su ja, kai ji savo trapia rankyte spaudžia mano pirštuką...  ►
 
Jelenos šeimos patirtis
 
Su vyru vaikučių laukėm ir gandrus gaudėm beveik 5 metus.
Pirmiausia apsilankėm Vilniaus Vaisingumo klinikoje pas gerb. dr. A.Usonienę, kuri paskyrė tyrimus man ir mano vyrui nevaisingumo priežasčiai rasti. Po man atliktos gimdos nuotraukos nustatyta, kad vaikučių nesusilaukimo priežastis - problemėlės su mano brangiausiojo “turtu”, o gydymo tam nėra. Ką gi - su didele viltim padarėm 5 inseminacijas (IUI), po kurių kiekvieną kartą nėštumo testas išryškindavo vieną raudoną juostelę. Deja…
 
Ilonos ir Nerijaus šeimos patirtis
 
Jau 12-ka metų, kai žvelgiame vienas kitam į akis su meile....prieš tiek laiko susitikome viename iš Vilniaus naktinių klubų – lyg ir ne vieta rimtoms pažintims, tačiau – kokie tapome laimingi sutikę vienas kitą. Prieš 11 metų sukūrėme šeimą. Pasižadėjome Dievo akivaizdoje, kad kas benutiktų, būti kartu ir džiaugsme, ir varge.
 
Lauros šeimos patirtis
 
Mano nepastojimo stažas nėra didelis - 2 m., bet man atrodė, kad tai trunka amžinybę... Ir niekada negalvojau, kad rašysiu savo sėkmės istoriją.
 
Augustės tėvų patirtis
 
Buvau pasiryžusi perskaityti visas laimingas šio skyrelio istorijas, bet sugebėjau tik keletą. Ašaros riedėjo skruostais. Atrodo, kad jau viskas, jau savo laimę sūpuojam ant rankų, turėtų širdies nebeskaudėti, bet, matyt, tas skausmas, supratimas dar ilgai bus širdyje.
  
Mamytės šeimos istorija
 
Pagaliau ir mūsų šeimyna gali pasidalinti su jumis savo netrumpa (4 metai „darbo“ + 9 mėnesiai laukimo) patirtimi siekiant išsvajoto stebuklo. Mažo kūdikėlio norėjome seniai, tik atsirasdavo kliūčių šio troškimo įgyvendinimui, todėl vis atidėliodavome. O kai nusprendėme, kad jau laikas – kažkas iš aukščiau pagalvojo priešingai ...► 
 
Dar viena sėkminga istorija
 
Ilgą laiką buvau nuolatinė Supermama.lt Nesulaukiančioms gandro skyrelio "Įveikiau nevaisingumą" skaitytoja. Sėkmės istorijas skaitydavau kupinomis ašarų akimis ir vis klausdavau savęs, Dangaus, kada ateis mano laikas.
 
Astos ir Vyčio šeimos patirtis
 
Sėdžiu, žiūriu į savo dviejų mėnesių pyplius ir galvoju, nuo ko pradėti pasakoti jų atsiradimo istoriją. Skausmas lyg ir gyvas galvoje, bet toks nebe tikras, kažkoks lyg ne man nutikęs, lyg ne taip ir skaudėjęs...
 
Nataljos ir Igorio Istominų patirtis
 
Sveiki, mano mielieji, brangieji, geriausi pasaulyje, nes mes kartu...
Seniai ruošiausi prisėsti ir parašyti savo laimės istoriją, bet vis atidėliojau, nors žinau, kad tai reikia daryti kuo greičiau, juk laikas toks trapus ir taip greitai lekia, galima tiek daug nesuspėti...
 
Sigitos šeimos patirtis
 
Šiandien vėl jaučiuosi pikta, nelaiminga, nes eilinį kartą sulaukiau savų dienų. Ne hormonai čia siaučia, ne, tiesiog su kiekvienu jų atėjimu jaučiuosi tokia beviltiška. Noriu, kad tokią dieną niekas nelįstų į akis, noriu paverkti, gal kokį vyno butelaitį iš to skausmo išgerti. Na taip, taip, netikiu aš tais stebuklais, bet vis dėlto giliai širdyje turiu viltį, kad galbūt šį kartą viskas baigsis kitaip...
 
Astos šeimos patirtis
 
Net nežinau, nuo ko pradėti... tikriausiai reikia pradėti nuo pradžių, kai man buvo 21 metai, pradėjau gyventi su draugu, po metų išsiskyrėme, buvo skaudus išsiskyrimas, net prireikė medikų pagalbos... po išsiskyrimo mes dar susitikinėjom, ir aš pastojau, jau buvo 22 metai, nežinojau, ką daryti, jam visai buvo neįdomu bendras mūsų vaisius....  
 
Dar vienos šeimos patirtis
 
Kažkada ir aš skaitinėjau sėkmingas pastojimo istorijas, kad pasisemčiau vilties ir tikėjimo. Nors ir turėjau dukrelę (kurią pagimdžiau gan jauna), bet norėjau dar vieno vaikelio, tada man jau buvo 27-eri. Ciklas nereguliarus visą gyvenimą, tačiau nemaniau, kad susidursiu su tokiais sunkumais pastojant. Pradžia buvo tokia, jog, kaip ir visos, metus stengiausi pastoti natūraliai, tačiau rezultatų nebuvo.
 
Linos šeimos patirtis
 
Aš, kaip ir visos nesulaukiančios gandro, visą laiką norėjau kada nors parašyti į šį skyrelį. Ir štai ši diena... Rašau tik tam, kad padrąsinčiau ir įkvėpčiau vilties toms, kurios vis dar laukia stebuklo, vis dar kankinasi, mindamos nevaisingumo klinikų slenkstį, kurios su baime laukia kiekvieną mėnesį ką parodys nėštumo testas. Buvau su jumis ilgus metus, skaičiau jūsų istorijas, liūdėjau ir džiaugiausi su jumis, nors parašyti moralinių jėgų pakanka tik dabar...
 
Virginijos šeimos patirtis
 
Nežinau, kas paskatino parašyti... Ir parašyti būtent dabar. Tiesiog... Tikrai labai gerai suprantu - išties suprantu tas, kurios beviltiškai mėgindamos pastoti jau pamažu netenka vilties ir liaujasi tikėjusios stebuklu.
Dar prieš metus skaitydama tokią istoriją, kurią pati pasakoju dabar, būčiau tik eilinį kartą suirzusi ir atsainiai mėstelėjusi: "Taip, taip, stebuklų būna, bet visada kažkodėl kitur, kažkam kitam - tik ne man..."
 
Tatjanos šeimos patirtis
 
Jau daug metų tylos... daug metų artimų žmonių apgaudinėjimo... daug metų neišsikalbėjimo... daug metų draugas - „dienoraštis“, nes tik jam galėdavau išlieti savo skausmą... tokį nepakeliamą ir sunkų... ir viskas tam, kad visiems atrodyčiau laiminga ir besišypsanti... tiek vakarų ir naktų, praverktų tylomis, kad niekas negirdėtų... rytas... pasižiūri į veidrodį, nusišypsai, ir vėl viskas gerai... o kitiems net įtarimų nekyla, kad kažkas negerai, bet dėl to ir džiaugiuosi, kad nors ir kaip sunku širdyje, bet kiti to nemato... Kažkada net darbe užklausė: „Ar Tu kada nors verki?“, visada atsakydavau: „na, juk esu gyvas žmogus ir turiu širdį...“

Živilės šeimos patirtis

Nuo mažumės svajojau turėti leliuką. Net būdama 17 metų, dar žaidžiau su lėlėm ir įsivaizdavau save mama. Deja, visos svajonės ir laukimai dužo, kai būdama 20 metų patyriau pirmą persileidimą. Džiaugiausi savo nėštumu vos 2 savaites, nes šešių savaičių mano vaikiukas pabėgo. Buvo liūdna ir tuščia širdyje. Antrąkart pastojau irgi po ilgo laiko bandymų, po 3 metų. Atrodė, gyvenimas nušvito visomis spalvomis. Iki 3 mėn. 2 kartus gulėjau ligoninėje. Antrą kartą išėjau jau nuleidus galvą ir vos vilkdama kojas. Gi buvo tiek jau nueita, jau turėjau nemažą savo spirgiuką. Deja, ir šį kartą gyvenimas iš manęs pasijuokė. Vyras taip pat daug nepaguodė. Girdėjau tik NEŽLIUMBK. Gal todėl, gal dėl kokių kitų priežasčių po kiek laiko vyras padavė skyrybom.

Kristinos šeimos patirtis

Mano istorija tokia. Būdama dar 16 m., susirgau stipriu kiaušidžių uždegimu, po kurio visą tą laiką maniau, kad esu nevaisinga. Nežinau iš kur kilo paauglei tokios mintys, bet tas jausmas lydėjo mane visus 6 metus, kol pagaliau prisiruošiau pasirodyti gydytojai
 
 Akeditės šeimos patirtis
 
Liūdna...........kai lapai krenta, reiškia, vėl ruduo.....................
Liūdna...........kai artėja gražiausios metų šventės, o jūs vėl dviese...............................
Liūdna dėl daugybės dalykų, kurių nepadarei arba padarei ne taip gerai, kaip norėjai...................
Bet giliausias liūdesys tas pats..................jau daugel metų..........................................................
Kur tu mažyli ???????????????
Užtrukai...................................
 
Agnės šeimos patirtis
 
Kai būdavo sunku, kai jau rankos linko, o viltis vis blėso...paskaitydavau LAIMINGŲ MAMŲ, kurioms po ilgų gydymo metų pavyko sulaukti vaikelio, skyrelį, ir viltis atgimdavo, atsirado tikėjimas, kad ir aš kada nors galėsiu pasidalinti savo istorija su laiminga pabaiga.Savo mažajam stebukliukui parašiau dienoraštį apie jo planavimą, prasidėjimą ir gimimą, tai bandysiu jį sutrumpinti ir pateiksiu jums, gal mano istorija kam nors suteiks vilties, neleis nuleisti rankų ir padės eiti i priekį...
 
Dovilės šeimos patirtis
 
Susituokę neplanavom iš karto susilaukti vaikų (studijuoju mediciną, o vyras mokėsi užsienyje), tačiau nutraukiau oralinių kontraceptikų vartojimą. Štai nuo šio momento viskas prasidėjo...išvykau pas vyrą atostogų, grįžusi nesulaukiau menstruacijų ir pagalvojau, kad mus veikiausiai aplankys gandrai (nors ir neplanuotai), širdelė spurdėjo, kai ėjau pirkti pirmojo gyvenime testo.                                                                                                                                                                                  
 
Lijanos šeimos patirtis
 
98 metais susituokėme, nesisaugojom ir tikėjomės greitai susilaukti vaikelio...Deja... 2000 kreipiausi į Vilniaus greitosios pagalbos ligoninės ginekologus. Atliko pirmą laparoskopiją: pašalino cistas ir koregavo kiaušintakius. Diagnozė buvo negailestinga –visiškas kiaušintakių nepraeinamumas, ateity -IVF. Buvome jauni ir tikėjome stebuklais...
 
Virginijos šeimos patirtis
 
Ištekėjau dvidešimt trejų metų. Pirmus metus saugojomės, nes, atseit, dar anksti turėti vaikiuką, aš turėjau baigti mokslus, o po metų „kibom į darbą“. Po pusės metų, kai nieko neišėjo, pasidarė neramu, o po metų baisu, kad niekada vaikų neturėsim.
 
Dainoros šeimos patirtis
 
Mūsų šeimos istorija turbūt tokia pati, kaip ir daugelio, pirmą kartą susitikusių ir į akis pažvelgusių pačiam jo didenybei Nevaisingumui. Apėmė didžiulė nuostaba, baimė, kaltė, nusivylimas, sąmyšis ir netgi nenoras gyventi, juk nebėra prasmės...
 
Dar vienos šeimos patirtis
 
 To džiaugsmo teko laukti išties ilgai. Septynerius metus...
Tiek man, tiek vyrui atlikti tyrimai buvo normalūs. Gydytojai nerado priežasties, kodėl taip ilgai negalime susilaukti vaikelio. Pasirodo, būna ir taip...
 
Leonų šeimos patirtis
 
Mūsų "patirtis" ne tokia "ilga", kaip kai kurių...
Prieš 9 metus išvežė į ligoninę su negimdiniu nėštumu, dėl kurio netekau pirmo kiaušintakio. Po to rekomendacijos "atsipalaiduoti". "Palaidavomės" 5 metus, kol vyras nenutempė už rankutės į VK.
 
Rasos ir Donato patirtis
 
... kai manęs vaikystėje paklausdavo: - „ Kuo būsi užaugus?“, nė nemirktelėjus atsakydavau: - „MAMA“...
 
 Rasos šeimos patirtis
 
Anksčiau skaitydavau šias istorijas, kad pasisemčiau stiprybės ir tikėjimo, dabar paskaitau, kad dar kartą įsitikinčiau, kad stebuklai vyksta! Buvau pasižadėjusi papasakoti savo istoriją, jei tik stebuklas pasibels į mūsų šeimą. Kadangi jau ant ranku sūpuoju mažylę, savo pažadą pildau
 
Mažiuko spurduliuko Mamytės R.S.  patirtis
 
Na ką, atėjo ir mano eilė suteikti visoms vilties.   
O visa mūsų istorija prasidėjo, kai po 7 mėnesių bandymų pastoti rezultatų buvo 0. Pradėjom eiti pas gydytoją aiškintis, kas blogai...
 
Dalios šeimos patirtis
 
Manau, jau laikas atiduoti skolą šitam skyreliui, nes pati ne kartą ir ne du vėl ir vėl skaitydavau visas istorijas... Ieškojau įkvėpimo, panašių istorijų, priežasčių, supratimo ir vilties.