Agnės šeimos patirtis

 

Kai būdavo sunku, kai jau rankos linko, o viltis vis blėso...paskaitydavau LAIMINGŲ MAMŲ, kurioms po ilgų gydymo metų pavyko sulaukti vaikelio, skyrelį, ir viltis atgimdavo, atsirado tikėjimas, kad ir aš kada nors galėsiu pasidalinti savo istorija su laiminga pabaiga.Savo mažajam stebukliukui parašiau dienoraštį apie jo planavimą, prasidėjimą ir gimimą, tai bandysiu jį sutrumpinti ir pateiksiu jums, gal mano istorija kam nors suteiks vilties, neleis nuleisti rankų ir padės eiti i priekį... 

 

Agnės šeimos stebuklas

Viskas prasidėjo mums susituokus, prieš 5 metus... Po vestuvių iškart pradėjome planuoti vaikelį, bet mėnuo po mėnesio, o aš vis sulaukdavau mėnesinių. Pradėjo imti panika. Praėjus pusei metų, aš sunerimau, juk negali taip būti, kad ,,nepataikom‘‘ ant vaisingų dienų, nes ką jau ką, o apie vaisingas dienas ir ovuliaciją tai tikrai nusimanau gerai. Vėl lekiu pas ginekologę, kad mane patikrintų. Atsakymas tas pats – mėginkit ir jums turi pavykti. Liepia matuotis BT. Taip praėjo dar pusmetis, o aš vis niekaip nepastoju. Kiekvieną mėnesį sulaukus mėnesinių būdavo labai sunku ir liūdna. Po metų nepastojimo lekiu vėl pas ginekologę su temperatūros matavimo užrašais. Ji vėl nemato nieko patologiško, bet nusprendžia mane siųsti tiesiai pas nevaisingumo specialistus. Kai gavau siuntimą, kuriame buvo įrašyta diagnozė – sterilitas, man žemė ėmė slinkti iš po kojų, pabiro ašaros ir tada mane aplankė mintis: nejaugi niekada neturėsiu vaikų?.. Jaudinausi labiau ne dėl savęs, o dėl vyro, kuriam labai norėjau padovanoti vaikelį, ir galvojau, jei to nesugebėsiu, jis mane paliks...Bet klydau, vyras mane labai palaikė, kai būdavo sunku guosdavo, neleisdavo palūžti, ir vis ramindavo, kad viskas bus gerai. Jis neleisdavo man net galvoti, kaip mes gyvensim be vaikų, nes buvo įsitikinęs, kad jų turėsim. Gal tas tikėjimas užkrėtė ir mane.
 

Jau pirmo apsilankymo metu pas nevaisingumo specialistus gaunu daugybę siuntimų atlikti įvairius kraujo tyrimus, bakterijų, tepinėlių, gimdos nuotrauką, taip pat siuntimą išsitirti gauna ir vyras. Pasidarius visus tyrimus, pasitvirtina ginės diagnozė, kad mano padidėjęs prolaktinas, kuris slopina ovuliaciją, nors ji karts nuo karto vyksta. Vyras visai sveikas. Rodos, viskas labai lengvai pataisoma vaistukų pagalba, bet tai užtruko ne vienerius ir ne dvejus metus, o visus 4 metus.

 
Tuos antrus metus, kai jau tiksliai žinojau nepastojimo priežastį, kai tiksliai galima buvo nustatyti ovuliaciją, nes kiekvieną mėnesį lankiausi pas gydytoją, stebėjom folikulų augimą ir vaistų pagalba sukeldavom ovuliaciją, prasidėjo ,,meilė pagal grafiką‘‘. Ir kiekvieną mėnesį sulaukus mėnesinių, jau ne tik liūdna būdavo, bet ir ašaros pasipildavo. Taip be rezultatų praėjo dar vieneri metai... Nusprendžiau keist ginę, nes supratau, kad šioje srityje jau išmanau vos ne daugiau nei ji, ir tai tik Supermamos forumo dėka. Atradus šį forumą, kai pamačiau, kiek tokių šeimų, kurios negali turėti vaikų, atsigavau.
 
Pradėjau lankytis pas tikrai žymų mokslų daktarą, kuris laikomas vienu iš geriausių nevaisingumo srityje. Jo taikomi metodai iškart mane nudžiugino, nes mačiau, kad jis daro kažką kitaip, individualiau viską taiko. Pradėjau pas jį lankytis po tris kartus per mėnesį, jog būtume 100 proc. tikri, kad darome viską įmanoma, kad pasiektume norimo rezultato. Aišku, tai labai muša per kišenę, bet man tai pasidarė svarbiau, nes vėl įsižiebė nauja viltis. Pradedamos lengvos stimuliacijos su clostilbegyt, kuris, pasirodo, man visai netinka, tada pereinama prie Gonalio ir dar būtinai sprogdinantys folikulus vaistai, ir po kiekvienos tariamos ovuliacijos ir meilės pagal grafiką - echo, patikrinti, ar tikrai ovuliacija buvo. Tas planas man labai patiko, nes tiksliai žinojau, kad turiu gerą folikulą, gerą gleivinę, kad ovuliacija buvo 100 proc. Ir telieka, atlikus ,,namų darbus‘‘, laukti savaitėlę atsakymo. Taip praeina dar vieneri (treti) metai. Jau buvo apie 10 stimuliacijų, bet rezultato nebuvo, net jokio kibimo nebuvo. Paskiriama laparaskopija, kuri turėtų padėti tašką mano tyrimų istorijoje, nes daugiau ką tirti jau nėra, viskas idealu, o kas ne idealu, palaikoma vaistų pagalba. Po kelių mėnesių man atliekama operacija, kurios metu vėl patvirtinama, kad esu visai sveika, net ovuliacija pati vyksta ir gaunu išvadą: neaiškios kilmės nevaisingumas. Dar po kelių mėnesių einu pas gydytoją su šia išvada, ir net nežinau ko tikėtis. Nelabai žino ir jis. Siūlo man visus galimus pagalbinio apvaisinimo būdus, bet aš tam nebuvau pasiruošus. Bandom vėl tą pačią schemą, nes pagalbinio apvaisinimo procedūroms dar buvau nei morališkai, nei finansiškai pasiruošus. Po kelių eilinių nesėkmių pati pasiūlau, kad man atliktų IUI, nes matau, kad tik pinigus vėjais mėtau. Tačiau dėl klinikos darbo laiko ir mano ciklo nesuderinamumo to padaryti nepavyksta du ciklus. Nu jau galvoju, aš juk negaliu pasakyti savo organizmui, kad ovuliacija vyktų darbo dieną, o ne savaitgalį, todėl atveriu trečios klinikos duris ir pakliūnu pas nuostabią gydytoją DIANĄ JATUŽIENĘ. Pirmą IUI atliekam natūraliam cikle, nes ir folikulai patys auga ir gleivinė pakenčiama, bet rezultato nesulaukiau. Kitą ciklą stimuliuojam su clost.+ Gonal, bet deja, toks derinys man netiko, priaugo daug folikulų, bet nei vieno tinkamo apvaisinimui. Gydytoja dar visaip bandė tą ciklą pataisyti, bet nepavyko. Ašarų buvo pakalnės, nes į tą ciklą buvo sudėtos beveik visos viltys... Gaunu mėnesį atostogų su kontraceptinėm tabletėm, kad kiaušidės pailsėtų. Išvykom į Kretą pailsėti, atsigavau ir ryžausi dar kartą pabandyti. Antrą IUI stimuliuotam cikle (9 gonalio dozes+ Ovitrelis+ Duphaston). Su gydytoja nusprendžiam, kad tai paskutinė IUI, nes daugiau neapsimoka daryti. Viskas idealiai auga, sprogsta, o rezultato vis tiek nėra. Lieka tik IVF. Ginė pasiūlo pailsėti ir kaupti pinigėlius IVF. Taip ir nusprendžiam. Pakalbėjau su vyru, jis tam pritaria, bet kas jam belieka, iš jo akių matau, kad jis nori vaikelio, bet vis dar tiki stebuklais. Aš kažkaip į visa tai žiūrėjau kitaip, tikrai nurašiau ir šią IUI, nes rezultatai buvo ne tokie, kokių tikėjausi, net garsiai visiems sakiau, kad taupom pinigus IVF. Po 2 sav. mėnesinių nesulaukiu, nors visai nieko nesitikiu, bet pasidarau testą ir pamatau antrą neryškią juostelę. Netikiu savo akim... bėgu į vaistinę dar vieno testo, ir tas rodo tą patį... Nepatikėsit, bet emocijų jokių, tik kažkoks netikrumas, nežinomybė, lyg ne mano NT rodytų DU brūkšnelius. Esu visai rami, nieko dar nesakau vyrui, kad galutinai neįsitikinsiu, kol neatliksiu kraujo tyrimo. Važiuoju atsakymo, o širdis, rodos, į kulnus tuoj nušoks. Pasiimu lapelį ir nematau skaičių... Nieks man nieko nekomentuoja, o aš pamatau, kad yra kažkokie skaičiai, ne nulis pirmas, o kitas skaičius... Lyg įžvelgiu, kad parašyta 479, bet ieškau tarp jų kablelio, juk negali būti toks aukštas skaičiukas... Bet kablelį pastebiu tik po tų 479,0. Ir tada supratau – pagaliau mums pavyko – AŠ tikrai NĖŠČIA!!! Ir skaičiukai rodo, kad viskas gerai, lyg ir turiu džiaugtis, bet nesuprantu, nėra tos didžiulės laimės; ar aš jau nemoku džiaugtis po tiek nesėkmių, o gal dar vis nesuvokiu, kas vyksta, gal čia tik sapnas. Važiuoju namo, o pro mašinos langą taip šviečia saulė ir lyja... juk jau rugsėjo 15d. , lietus turi būti rudeninis, o jis toks pavasarinis, vos matomi lašeliai... Pamatau vaivorykštę, o akyse ir veide tokia šypsena, tokia palaima. Turbūt visą gyvenimą atsiminsiu tą saulėtą dieną, rudeninį lietų, vaivorykštę... Supratau, kad pati gamta džiaugiasi kartu su manim...
 
Ir štai šį pavasarį, šviečiant tokiai pat saulei, aš rankose laikau savo stebukliuką... tai pats gražiausias, pats nuostabiausias vaikas pasaulyje, ir vos palaikius jį kelias minutes, galėčiau jį atpažinti iš tūkstančio kitų vaikų. Tuo metu neverkiau, bet dabar, kai prisimenu tai, ašaros liejasi upeliais...Tai NEPAKARTOJAMA.
 
Už savo stebukliuką esu be galo dėkinga VK gydytojai D.Jatužienei, kuri ne tik padėjo mums susilaukti vaikelio, visą nėštumą drąsino, kruopščiai prižiūrėjo, padėjo pagimdyti, jos pagalba mūsų gyvenimas prašvito, prisipildė daug juoko, džiaugsmo ir LAIMĖS ašarų, tapom laimingais tėvais... Didelis AČIŪ šiai gydytojai.
 
Taigi, nenuleiskit rankų, eikit visada į priekį, nepraraskit tikėjimo, ir likimas padovanos jums tokią laimę laikyti savo stebukliuką rankose...

Agnė