Nataljos ir Igorio Istominų istorija

Sveiki, mano mielieji, brangieji, geriausi pasaulyje, nes mes kartu...

Seniai ruošiausi prisėsti ir parašyti savo laimės istoriją, bet vis atidėliojau, nors žinau, kad tai reikia daryti kuo greičiau, juk laikas toks trapus ir taip greitai lekia, galima tiek daug nesuspėti...
 
Esu Natalja Istomina iš Klaipėdos. Sukūrėme šeimą su vyru Igoriu prieš 13 metų. Kai tuokėmės, laukiausi jau 12 savaitė. Buvau be galo laiminga, nes jau iki pastojimo patyriau daug: 18 metų peritonitą, 21 metų kiaušidės cistomos pašalinimo operaciją ir diagnozę kiaušidžių policistozę, endometriozę, o kaip pasekmę – nevaisingumą. Pirma lengva stimuliacija peroraliniais hormonais buvo sėkminga – aš pastojau. Vyras išskrido į Kanarų salas, kur jo laukė jūreivio darbas, o aš likau jo laukti sugrįžtant ir viena auginti pilvuko ir net negalvojau, kad kas nors gali nutikti, juk ėjo trylikta nėštumo savaitė.
Vieną naktį susapnavau keistą sapną. Aš laikau kūdikį ant rankų ir matau, kad tai graži, baltapūkė mergaitė. Bet nuo pat nėštumo pradžios jutau, kad nešioju berniuką. Kodėl mergaitė? Ir balsas, tarsi iš niekur, man atsako: „taip, mergaitė, bet tai ne šis kūdikis. Ji gims vėliau, po daugelio metų. O šis kūdikis negims.“ Atsibundu ir nieko nesuprantu, kokia nesąmonė! Aš nėščia ir vaikui bus viskas gerai. Bet jau kitą rytą pasirodo kraujas... Aš guluosi į ligoninę per Šventas Kalėdas ir širdyje maldauju, kad tik stebuklas įvyktų. Deja, gruodžio 29 d. įvyko persileidimas ir mano berniukas taip ir neišvydo šio pasaulio...

 

Nataljos ir Igorio Istominų šeima

Natalija su dukrytėmis

Skausmas buvo beprotiškas. Kaip po metų prisipažino bendradarbiai, jie net bijojo kalbėti su manimi: tokia aš buvau nelaiminga. Žinojau, kad laikas gydo žaizdas, tik randas lieka visam gyvenimui. Ir dabar, kai rašau, man skauda, aš braukiu ašaras. Gal būtų išgyvenęs, nes persileidimas įvyko dėl mano hormonų stokos, būčiau gėrusi progesteroną, viskas būtų buvę kitaip, bet tada dar to nežinojau...

Prasidėjo ilgi nevilties, bejėgiškumo ir gyvenimo be prasmės metai. Stebuklais aš dabar kategoriškai netikėjau. Pastovios stimuliacijos, inseminacijos, įvairūs vaistai, bandymai, viltis, ašaros, skausmas, beviltiškumas, bejėgiškumas, ir vėl viltis... Pastovus tikėjimas ir laukimas, ir vėl skausmas. Lytiniai santykiai tampa tik vaiko gamyba, gyvenimas sukasi tik aplink pastojimą (kai pastosiu – viskas pasikeis, juk aš turiu tikslą). Ir staiga... po trejų be pertraukos metų gydymosi -sprendimas pailsėti, nutraukti gydymą, bet laikinai! Verkiau gal kokį mėnesį be sustojimo...

Po metų pertraukos nusprendėme – darysime dirbtinį apvaisinimą. Atlikome visus tyrimus ir pradėjome stimuliaciją. Nuotaika buvo pakylėta ir... nesubrendo folikulai! Kaip? Kodėl? Negi būna dar ir taip, kad ne tik kad nepavyko, bet aš net netinku dirbtiniam apvaisinimui? Atrodo, pasaulis vėl subyrėjo į tūkstantį šipulių. 

Kai dar po trejų metų ryžomės vėl pradėti ruoštis dirbtiniam apvaisinimui, jis buvo atidėtas per pirmą apžiūrą. Didelė cista kiaušidėje, stimuliuoti negalima. Gydytoja paskyrė kontraceptikus, kad užslopintų kiaušidžių darbą. Tvarkingai gėriau vaistus tris mėnesius. Ir kai gydytoja pasiūlė pradėti stimuliaciją, suskaičiavome, kad IVF turėtų įvykti birželio pradžioje ir čia įvyko kažkas netikėto (net man pačiai!): aš pasakiau ne. Tas ne reiškė, kad aš negaliu todėl, jog turiu dvi ilgai planuotas komandiruotes į užsienį, aš daug ruošiausi ir turiu ten nuvykti. Net gydytoja buvo nustebusi, aš niekada prieš tai taip nesielgiau. Visas mano gyvenimas buvo nukreiptas tik į vaiko siekimą, jokiu ne, jokių kitų prioritetų ir privalumų.
Tarp tų dviejų kelionių aš pamiršau, o vėliau nespėjau laiku nusipirkti naujos vaistų pakuotės, nusprendėme tiesiog pailsėti per vasarą nuo visų gydymų, o nuo rugsėjo mėnesio pradėti pasiruošimą IVF. Rugpjūčio 1 d. grįžome iš kelionės, į kurią vykau su savo mama. Visą kelionę laukiau mėnesinių, bet jų nebuvo. Mama pastebėjo, kad elgiuosi kiek keistai: verkiau dėl išsiskyrimo su vyru Igoriu (gyvenimo nebuvau verkusi, tuo labiau dėl tokio dalyko), ryte jaučiausi blogai, greitai pavargdavau. Kitą dieną atsikėlusi pajutau didžiulį skausmą nugaroje ir pilve, pagalvojau: „viskas, trūko cista, reikia operuotis“. Paskambinau gydytojai Jolantai Sąlygienei, pasakiau, kad man blogai. Ji dar paklausė, ar iškentėsiu iki rytojaus, bet man atrodė, kad padėtis labai rimta. Ji priėmė mane, vyras nuvežė į kliniką, kadangi net vairuoti dėl nugaros skausmo negalėjau. Gulėdama ant kedės, išgirdau: „Tik ramiai, jokių emocijų. Matau nėštumą gimdoje.“ Taip prasidėjo mano naujas gyvenimas...
Niekada negalvojau, kad meilė gali būti tokia stipri, niekada negalvojau, kad aš galiu būti tokia laiminga. Niekada net nesvajojau, kad turėsiu tai, ką dabar turiu. Jei kas nors manęs paklaustų, ar norėčiau būti kaip visi, t.y. pagimdyti laisvai planuotą vaiką? Ar norėčiau nepatirti to laukimo skausmo, kuri patyriau? Atsakyčiau vienareikšmiškai: NE. Norėčiau, kad viskas būtų tik taip, kaip buvo. Nes tai buvo mano kelias į laimę, aš niekada ir nei už ką jo neatiduočiau niekam. Tegul viskas kartojasi nors ir šimtą kartų, ta laimė atperka viską. Galbūt kiekvienam iš mūsų numatytas savo kelias ir mes turime jį praeiti aukštai pakelta galva. Tai mano kryžius ir aš turėjau jį nešti. Aš esu laiminga dabar, kad viską patyriau. O kai gimė mano mažoji Arina, aš dėkojau Dievui, kad jis man skyrė nevaisingumą, nes tik todėl mano Arinutė gyva. Jei bučiau ją gimdžiusi pati, ji būtų žuvusi, nes buvo užsirišusi tikrą mazgą iš virkštelės, kurio nesimatė jokiais echoskopais. O kadangi dėl mano kiaušidžių disfunkcijos man nebūna gimdymo veiklos, man du kartus atliko Cezario pjūvio operaciją ir tai išgelbėjo mano mažąją fėją.
 
Kiekvienam ateina savo laikas. Net neabejoju, kad mes visos būsime laimingos. O tikra laimė - tai vaikai... Mano laimė turi du vardus: Katerina ir Arina.
 
Natalja ir Igoris Istominai
 

Mano eilėraštis Katerinai (2006 m. vasario 14 d.)
 
Tu atėjai... Tu jau ESI...
Taip keista iš tiesų...
Atrodo Tavo šypsena
Parodė mums šioj Žemėj daug naujų spalvų.

Girdi, dukrele? Tai balandis skrenda
Nešinas laimės, meilės ir taikos.
Juk kalba žmonės: „Kas daugiau praranda,
Tam Dievas gal daugiau paduos...“

Dabar žinau, kad vaikas – tai pasaulis,
Kuriame gyvena laimė ir viltis
Ir šviečia saulė... Ryški, ryški saulė,
Net tamsoje matau Tavo akis.

Akyse – meilė, meilė šiam pasauliui,
Kuris gal ir nuvils, ir nepadės...
Bet Tu ESI ir aš meldžiuos, maldauju,
Kad meilė neapleistų Tavo širdies.

Aš myliu taip, kaip net nesitikėjau
Galėjusi mylėti kada nors.
Ir ta gyvybė, kuri prasidėjo
Padarė nemirtingais mus.

Gyvensim amžinai mes su tėveliu
Nes Tu ESI, gyvybė – amžina!
Aš saugosiu Tave bet kokiam kelyje,
Aš būsiu su Tavim visur ir visada.

Kai Tu pajusi, kad Tau trūksta oro,
Aš būsiu oras, saugosiu Tave.
Kai Tu galvosi, kad nebėra kelio,
Aš būsiu kelias, kuris išves Tave.

Kai Tu patirsi kokį stiprų skausmą,
Aš būsiu vaistas, ir skausmai išnyks,
Kai Tu žinosi, kad jau daug prarasta,
Aš būsiu atradimas ir viltis.

Tu atėjai ir Tu ESI...
Tu būsi amžinai...
Ačiū Tau už tai...

 
Mano eilėraštis Arinai (2010 m. kovo 2 d.)

Gražiausios akys pasaulyje...
Mieliausias juokas nuostabus...
Plaukų spalva kaip saulės
Kas šis žmogutis brangus?

Kojytės bėga taip greitai...
Rankytės mojuoja laisvai...
Kodėl aš jaučiuosi bejėgė
Kai Tu man šypsaisi mielai?

Svajojau seniai apie laimę,
Norėjau pagauti ir laikyti.
O Tu man atsinešei Meilę,
Kurios nesitikėjau patirti...

Diena su Tavim – kaip minutė,
Naktis su Tavim – valanda.
Aš noriu šalia Tavęs būti,
Mylėt ir bučiuoti visada!

Myliu stipriai, švelniai, dukrele,
Akytes, lūpytes, visą...
Širdyj man vis groja dainelė...
Arina, Tu mano tiesa!