Rasos ir Donato šeimos patirtis

 ... kai manęs vaikystėje paklausdavo: - „ Kuo būsi užaugus?“, nė nemirktelėjus atsakydavau: - „MAMA“...

 
   Tas noras būti mama mane lydėjo visą gyvenimą. Vaikystėj dievinau lėles, ypač deficitines "naujagimius"... Paauglystėj tiesiog svajojau, kaip turėsiu gražią šeimą ir krūvą vaikų. O vėliau... laukė ilgas kelias, kokio nesitikėjau.
    Su būsimu vyru susipažinau būdama 20 metų, apsivedėm 2005 metais, po 3,5 metų draugystės. Praėjus mėnesiui po vestuvių sužinojom, jog laukiamės. Džiaugėmės be galo, nuo pirmų dienų visiems pasisakėm, svajojom, kas bus - berniukas ar mergaitė, skaitėm nėštumo kalendorių ir vardų knygelę. Ir 14-tą savaitę nuėjus į tualetą pamačiau rusvą dėmę ant kelnaičių. Nuvažiavom į ligoninę pasitikrint. Daktaras, žiūrintis echoskopu, vis tikslinasi, ar man tikrai 14 savaičių, vėliau liūdnai ištaria, kad leliukas atitinka tik 9-10 savaičių ir kad teks daryti abraziją... Po narkozės atsibudau ašarodama, jaučiausi šlykščiai... Bet atsigavau dėka mylimiausio vyro ir pradėjom toliau planuoti.
 Susiradau nuostabią ginekologę ir antrąjį kartą pastojom po 2 metų, po 4 stimuliacijų. Buvo daug baimių, buvo patepliojimo, tačiau ginekologė skyrė Duphaston, kurį gėriau iki 16 savaitės.
 Nėštumas ėjosi gana sklandžiai, nuo 14 savaičių atsipūtėm lengviau. Tik man vis spausdavo šlapimo pūslę ir pakietėdavo
pilvukas.
 Per 18 sav. ultragarsą pasakė, kad viskas puiku, džiaugiamės vis drąsiau. Tačiau 20-tą savaitę vėl pastebiu įtartiną rudą dėmelę, važiuojam į KMUK. Ten mane paguldo, bet net neapžiūri, numoja ranka, kad reikia ilsėtis. Po dienos nusiveda ant kėdės ir... daktarė sako: - "o vaikeliiiii!!!...". Aš jau pradedu panikuot, klausiu: - "kas yra???" Gaunu atsakymą, kad kaklelis prasidaręs ir pro jį išlindus vandenų pūslė, vandenys laša. Per visą dieną dar mane tyrinėja, ką galima padaryti, bet padaroma išvada, kad nei apsiuvimas nebepadės, nes vandenų beveik nelikę, nors vaikutis dar gyvas.
 Verdiktas - į gimdyklą ir skatinam gimdymą. Nuo 9.00 iki 16.00 lašino skatinamuosius, bet nieko nevyko, kol galų gale man nusičiaudėjus plūstelėjo daug daug kraujo. Gerai, kad tuo metu buvo daktarė... buvau per porą minučių nuvežta į operacinę, kur vėl - abrazija. Pasirodo, atšoko placenta nuo didžiulės skatinamųjų dozės. Jei nieko nebūtų buvę šalia, gali būti, kad būčiau nukraujavus... Šįkart buvo mergytė (2008 vasaris)...
    Iškart po antrosios netekties pradėjom planuoti dar vieną nėštumą. Šįkart pastojau po IUI. Dar daugiau baimių, vėl naudojau Duphaston, šįkart berods iki 20 savaičių. Dažni vizitai pas ginekologę. Nėštumas ėjosi vėl sklandžiai. Praėjo 14 savaičių, tada 18 savaičių, 20 savaičių... jau vis smagiau ir drąsiau... atėjo pavasaris, kaip smagu.
Bet vieną gegužės rytą aplankė kažkokia keista savijauta (nieko neskaudėjo, bet šiaip kažkoks nerimas), tada po pusdienio pastebėjau vėl kažkokią kraujingą dėmelę kelnaitėse... Vis tikėjausi, kad nieko baisaus, bet važiavom į KMUK pasitikrint. Verdiktas - kaklelis prasivėręs, vandenų maišas lenda lauk, bet bandom siūti kaklelį. Tą patį vakarą apsiuva kaklelį. Toliau seka 9 dienos nesikėlimo iš lovos ir tikėjimo, kad bent iki 28 savaičių išlaukt. Bet... po 9 dienų prasideda sąrėmiai ir paryčiais pagimdau berniuką. Jis buvo labai stiprus ir dar dvi dienas kabinosi į gyvenimą, bet... stebuklas neįvyko ir 24 savaičių mažylis neišgyveno (2009 gegužė)...
     Po šio karto ginekologų išvada - gimdos kaklelio nepakankamumas. Mano atveju bus būtinas kaklelio apsiuvimas nėštumo pradžioje, kol jis dar negauna spaudimo. Dar man ateina mintis, kad du nėštumai baigėsi, kai nutraukdavau Duphastoną, bet šią mintį nurašau, juk Progesteronas reikalingas tik maksimum iki 16 sav., o po to šį darbą perima placenta... Taigi nutariam, kad sekantį kartą apsiūs kaklelį nėštumo pradžioje.
    Ilgai laukt netenka. Po gimdymo sulaukiu mėnesinių, o antrųjų taip ir nesulaukiau. Nors tikrai neplanavom taip greit pastot, bet taip išėjo netyčia. Su baime ėjau pas ginekologę, net nedrąsu buvo, kad per greitai. Na, bet ji pasidžiaugė ir nusprendėm, kad tai geras ženklas. Kaklelį apsiuvo 13 savaičių ir paskyrė gulimą režimą. Tai yra - sėdžiu namie, einu tik i WC, vonią ir pasiimti valgyt. Viską vykdau labai sąžiningai. Vieną dieną 17 savaitę jaučiuosi keistai. Lyg spaudžia pilvą, lyg strėnas maudena. Pasiskambinu daktarei, kad vakare užsuksiu pas ją. Nuvažiavus vėl išgirstu tą girdėtą frazę - matau lendantį vandenmaišį... Aš jau nebeturėjau jėgų sureaguoti. Dar tą patį vakarą paguldė į KMUK su mintim ryte dar kartą siūti kaklelį. Tačiau ryte gulint nubėgo vandenys ir po pietų gimė mergytė. (2009 lapkritis).
     Nebenorėjau toliau bandyt. Nebetikėjau, kad galima kažką padaryti su tuo mano nelemtu gimdos kakleliu. O ginekologų pasiūlymai - bandykit dar kartą, vėl užsiūsim, gal pavyks - neįkvėpė pasitikėjimo. Nebebuvo jėgų patirti dar kartą dar vieną košmarą. ... Bet Supermamos forume aptikau temą apie Rygos Reprodukcijos Centrą Latvijoje. Paskaitinėjau, parašiau elektroninį laišką gydytojai su mūsų istorija ir su klausimu, ar jie galėtų pabandyt padėt. Gavau pasiūlymą atvažiuoti. Taigi 2010 vasarį mes pirmą kartą ten nuvykom. Toliau laukė daug tyrimų, visokių papildų gėrimas, akupunktūra... Psichologiškai labai padėjo akupunktūra. Ir šiaip, daktarė Rygoje labai užtikrintai sakydavo, kad mums pavyks, nors vizitai pas ją praeidavo gan keistai ir dažnai su vyru nesuprasdavom, kodėl daro tuos tyrimus, kodėl reikia gerti visokius papildus... Tačiau buvom nusprendę, kad ir kaip keistai mums atrodo, išbandyti tai...
 Toliau, prieš pradedant planuoti, Rygoj man leido limfocitus. Pirmoji injekcija buvo suleista 2010-ųjų lapkritį. Pirmus du kartus ėmė kraują iš mano vyro, per 5-6 val. iš jo atskirdavo limfocitus, ir man suleisdavo. Vėliau leido jau donorinius limfocitus. Taigi, pagal gydytojos planą pastoti per porą mėnesių neišėjo. Beje, kažkodėl pakeičiau ginekologą, gal todėl, kad su juo sutarėm nėštumo metu išbandyt naudoti progesteroną iki 34 savaitės (man atrodė misija neįmanoma sulaukti tiek savaičių). Be to, dar gavau iš jo pavadinimą leidžiamo progesterono, kurį galima gauti Rusijoje. Taigi, nepavykus pastoti natūraliai, sekė pora ciklų tik su stimuliacijom, bet nesėkmingai. Nutarėm nelaukt ir įkalbėjom gydytoją daryti IUI, nors jis dar siūlė palaukti. Bet laukt nesinorėjo. Taigi 2011-ųjų kovo gale atlikom IUI ir nesuklydom. Balandžio 12 sužinojom, kad laukiamės. Taigi, sekė keletas vizitų į Rygą nėštumo pradžioj, 9 savaitę - kaklelio apsiuvimas ir kasdieninis progesterono leidimas. Aišku, nuo 9 savaičių į darbą nebeėjau. Nerimo buvo daug, bet kartu ramiai sau kartojau, kad reikia tikėti. Į Rygą limfocitų važinėjom kas 5-6 savaites. Iš dalies, nejauku buvo per dieną suvažinėt virš 500 km. ir praleist visą dieną mašinoje. Bet tiesiog važiavom ir tikėjom, kad nieko nenutiks. 18 savaičių iš daktaro gavom leidimą nuvažiuoti prie jūros. Tiesiog žinojom, kad jei kažkas nutinka, tai gali nutikt ir gulint lovoj - iš patirties jau žinojau. Taip sulaukėm 24 savaičių, patikrinus ultragarsu - viskas puiku, kaklelis užsidaręs. Vieną naktį 28 savaitę pajaučiau gan dažnus susitraukimus. Nuvažiavus į klinikas mane paguldė, patikrinę pasakė, jog visa laimė, kad kaklelis užsiūtas, nes prasivėrė jo viršutinė dalis, bet siūlas laiko visa kita. Dar rado streptokoką, taigi 7 dienas leido antibiotikus ir sėkmingai grįžau namo po 9 dienų ligoninėje. Toliau vis augau, vis ramiau ir ramiau buvo. Suėjus 38 savaitėm išėmė siūlus iš kaklelio. Buvau tikra, kad iškart prasidės gimdymas, bet dėl viso pikto išeidama akušerės paklausiau, kada vėl ateit. Ji nusišypsojo ir netikėdama pasakė, kad po poros savaičių. Po siūlų išėmimo kasnakt lankė paruošiamieji sąrėmiai. Galų gale, 2011m Kalėdų antrą dieną, savaitė po termino, po Cezario operacijos gimė mūsų sūnus...
O iš laimės apsiverkiau tik trečią dieną...
Rasa ir Donatas