Rasos šeimos patirtis

Anksčiau skaitydavau šias istorijas, kad pasisemčiau stiprybės ir tikėjimo, dabar paskaitau, kad dar kartą įsitikinčiau, kad stebuklai vyksta! Buvau pasižadėjusi papasakoti savo istoriją, jei tik stebuklas pasibels į mūsų šeimą. Kadangi jau ant ranku sūpuoju mažylę, savo pažadą pildau.

Mūsų kaip poros istorija prasidėjo prieš 2.5m ir praktiškai nuo pat pradžių vaikelis buvo mūsų svajose. Taigi, mudu nesisaugojom ir atvėrėm vartelius naujai gyvybei.
Jau antrą ciklą pagalvojau, kad gal „užkibo“, nes buvo apėmę netikėti skausmai ir pykinimai. Deja, buvo tik vienas brūkšnelis nėštumo teste... Po to kažkaip ciklas išsireguliavo, pradėjo tepliot, daugėt kažkokių išskyrų. Po kelių mėnesių nuėjau pas ginekologą, kuris iškart pamatė, kad yra cista, ir įtarė, kad ji endometriozinė. Pasiūlė palaukt dar mėnesį, pastebėt, jei neišnyks , pasidaryt magnetinį rezonansą, kad įsitikintų, kokia tai cista. Deja, vėliau tik buvo patvirtinta, kad tai endometriozė ir kad būtina laparoskopija.

Nieko nelaukdama sutikau darytis operaciją, kurios metu pašalino cistą ir daug sąaugų, nustatė endometriozės III stadiją. Po operacijos porą savaičių buvau baisus ligonis, sukosi galva, negalėjau pajudėt, matyt, tikrai daug mane ten lopė, nes ir operacija truko 4 val.

Vėliau pasiskaičiau supermamų tinklalapį ir internete apie endometriozę, supratau, kad pastot bus ne taip jau ir paprasta..
Pasveikus po operacijos, ginekologas paklausė, ar planuoju vaikus, ir dėl to pasiūlė kardinalų endo gydymą: leistis 3 mėnesius ampules, kurios sukelia klimaksą. Tokiu būdu endo židiniai, kurie galėjo būti nepastebėti per operaciją, visai išnyksta.

Taip pradėjau gydymą, kuris buvo labai labai sunkus. Prasidėjo visi klimakso požymiai: nuolat pylė karštis, svoris augo, energijos nulis, nuotaikos depresinės, seksas neįmanomas, nes viskas ten išdžiūvo, o ir noras dingo... Žodžiu, staiga buvau perkelta į 60 metų moters kūną. Jaučiaus labai prastai ir skaičiavau dienas, kada baigsis vaistų poveikis.

Gydymo metu ginekologas patarė ir vyrui pasidaryt spermogramą, kad jei yra kokių bėdų, jos būtų išpręstos iki mano gydymo pabaigos.
Praėjo baisieji 3 mėnesiai ir dar po mėnesio mano kūnas po truputį pradėjo grįžti į savo vietą. Ginekologas patvirtino, kad viskas kuo puikiausiai pavyko ir optimistiškai pasakė – „padarysim tave nėščią“. Aš su didžiausiu entuziazmu pradėjau laukti. Net susiradau forumą planuojančioms vaikelį, kad būtų smagiau laukti.
Taip nejučia ir praėjo pirmi metai nuo pažinties. O mano brangusis, kaip ir visi vyrai , delsė daryt tyrimą, nes kažkaip tai užgavo jo vyriškumą. Galų gale, jį pasidarė ir ką....ogi A+B spermiukų nulis!!! Žemė man slydo iš po kojų, atrodė va, jau viskas gerai, aš sveika, pilna energijos, tai dabar kitur bėdos išlindo.. Urologas patarė pakartot tyrimą, bet kartu nesuteikė jokių vilčių ir pasakė, kad nieks negali padėt..
Aš pagal savo būdą taip greit nepasiduodu. Pati laikiaus dietos be laktozės ir gliuteno (nes skaičiau, kad tai skatina endo), vartojau vitaminus. Patikinau vyrą, kad nepasiduosim ir laikysimės vienas kito. Reikia tik susiimti ir gerint sveikatą. Taip nupirkau jam vitaminų ir abiems dar omega3 aliejaus.
Deja, antras spermos tyrimas irgi buvo nulinis, ir mums pasakė, kad vienintelis kelias susilaukt vaikelio - IVF ir dar turbūt su ISCI. Verkiau vonioj visą vakarą...buvo labai sunku..
Bet kitą dieną susiėmiau ir pasakiau vyrui, kad eisim iki galo ir darysim IVF, net jei su endo yra rizika, kad ji atsinaujins.
Kreipėmės į vaisingumo specialistus ir buvom įrašyti į eilę penkiems mėnesiams. Per tą laiką liepė abiems pasidaryti krūvą tyrimų. Taip praėjo maždaug 3 mėnesiai ir paaiškėjo, kad vyro tyrimas jau ne O, o keli milijonai spermiukų!!  Mūsų daktarė pasakė, kad su tokia sperma būtų galima bandyt IUI. Mes, aišku, sutikom. Aš taip pat pasakiau, kad nenoriu stimuliacijų ir geriau jau kūną pasaugosiu, jei tektų eit iki IVF. Daktarė visiškai sutiko, kad galima daryt natūraliam cikle, juolab, kad ciklas ir hormonai po to klimaksinio gydymo buvo idealūs.
Taigi, darom pirmą IUI ( spermiukų jau 11mln/ml - milžiniškas skaičius prisimenant, kad prieš 4-5mėn buvo 0). Vilčių daug nededam, nes IUI pastojimo tikimybė maža. Bet... o džiaugsme, aš pastoju ir tai patvirtina du geri kraujo tyrimai. Mes abu džiaugiamės ir dalinamės su šeima šita laime. 6-tą savaitę einam žiūrėt širdutės, bet , padarius echoskopiją, gimdoje nieko nėra...o grįžus namo pradedu plaukti krauju. Guliu, raudu be proto, skauda be galo, visos viltys sudūžta.. Staiga iš aukštumų krintu žemyn į duobę ir atrodo niekad nebepakilsiu...verkiu nesustodama keletą dienų...
Bet po savaitėlės nusišluostau ašaras ir vėl keliu galvą aukštyn, taip lengvai nepasiduosiu!
Kitą ciklą daroma pertrauka nuo IUI. Ateina ovuliacija ir aš puoselėju mažą viltį, kad o gal išeis savaime? Bet ovuliacijos dieną mane suriečia tokie nežmoniški skausmai... Nuėjus pas daktarę paaiškėja, kad atsirado cista. Ir vėl krentu žemyn..
Kitą ciklą, ačiū dievui, viskas išsivalo savaime ir vėl darom IUI. Aš jau prisiskaičius visokių istorijų, paprašau recepto progesteronui, kad vis turėčiau didesnį šansą, jei kas kibtų. Daktarė skeptiškai žiūri į progesteroną, čia, Belgijoje, nėra tradicijos jį sekti. Bet aš negaliu pamiršt persileidimo, kodėl gi taip nutiko, jei iš pradžių augimas buvo geras? Šįkart visą poovuliacinį laiką kankinaus nuo įvairių „nėštumo“ požymių, nuotaikų kaitos ir dirglumo...Ateina 13 diena po ovuliacijos, bet testas rodo vieną brūkšnelį teste... Ir vėl krentu žemyn..Kodėl mums taip nesiseka??
Kitą ciklą vėl darom IUI, jau trečią, spermiukų 3,7mln/ml. Mūsų IVF programa atidėta iki vasaros, tad turim be šito dar du IUI pabandymui. Neteikiu jokių vilčių, tiesiog ramiai kaip į darbą einu pas daktarus ir laukiu. Šįkart ovuliacija ateina 11 dieną po menstruacijų!!! Gerai, kad klinika dirba antrą Velykų dieną, spėja pamatyt, kad folikulas jau pasiruošęs ovuliuot. Skubiai leidžiuos „sprogdukus“ ir kitą dieną numatoma IUI. Šįkart abu su vyru esam ramūs, jis gali dalyvaut procedūroj ir kadangi esam paskutiniai tą dieną, mus palieka palatoj vienus. Guliu aš, o mano brangusis mane glosto ir abu svajojam, juolab, kad ir vestuvės po 10 dienų. Grįžus namo išgeriu taurę brenduko ir einu pamiegot. Šįkart vėl turiu receptą progesteronui. Vyriškis irgi abejoja, ar verta jį vėl vartot, nes prieš tai aš buvau kiek „nušokus nuo proto“. Aš irgi abejoju, bet visgi 7 dieną po ovuliacijos nusprendžiu slapta pasidaryt kraujo tyrimuką ir pasidomėt, ar užtenka to progesterono... Pasirodo, kad mažai nėštumui išlaikyt, taigi 9 dieną po ovuliacijos pradedu naudot progesterono žvakutes.
13 dieną po IUI grįžtam iš nedidelės povestuvinės kelionės, labai ima miegas, tad nieko nelaukiu ir vakare darau testuką, kuris iškart parodo dvi juosteles!!! Rankos pradeda virpėt ir verkiu. Kalbu, bet liežuvis pinasi, brangusis supranta iškart, kad kažkas nutiko ir ramiai sako, matyt, teigiamas testukas!
Taigi rezultate sausio 1 d. iškart po vidurnakčio dar tebešaudant fejerverkams gimė mūsų dukrytė!
Kaip gali netikėt stebuklais, kai mums abiems, jau labai nejauniems, su tokiomis pesimistinėmis diagnozėmis visgi pavyko. Tad noriu palinkėt visoms ir visiems daug stiprybės ir ištvermės nenuleisti rankų, nepasiduoti, o po žingsnelį eiti į priekį!
 
Rasa