Sniegės šeimos patirtis

Giliai širdyje tikėjau ir jutau, kad ateis tokia diena. Pagaliau. Po penkerių metų kovos su nevaisingumu galiu ištarti, jog tą kovą mes laimėjome. Dabar esu laimingiausia ir turtingiausia Mama pasaulyje... Kiekvieną dieną išbučiuoju mažylės skruostus, pėdutes, užmiegu kartu su ja, kai ji savo trapia rankyte spaudžia mano pirštuką... 

Deja, vaikelio kvietimasis užtruko penkerius metus. Ištisus penkerius: su ašarom, neviltim, savęs graužimu, pykčiu ant pasaulio, ant Dievo, su neatsakytu klausimu: „Kodėl mums?“, „Už ką?“. Per tuos metus atsiribojau nuo draugių, vengiau susitikti klasiokus ir grupiokes, nes labai bijojau klausimo: „Kada turėsite vaikų?“, „Kodėl neturite?“ ir pan. Žmonės kamantinėjo, o tie, kurie turi vaikų, nusisuko, manydami, kad mes jų tiesiog nenorime ... Visa galva pasinėriau į darbus, čia man sekėsi. Tada aplinkiniai vadino karjeriste ir tarsi kaltino, kad dėl to neturim vaikelio. Visa tai žeidė, stipriai rėžė širdį... 
 
Užsidariau savyje. Kiekvieną dieną, valandą, minutę galvojau, ką daryti, kad mums pavyktų. Pirmais metais tiesiog bandėme ir laukėme, antrus metus praradau vizitais pas paprastą ginekologę, nes buvau „gydoma“ vitaminais, Duphaston‘u ir patarimais „atsipalaiduokite“. Po laparoskopijos operacijos sužinojau savo diagnozę: vienas kiaušintakis nepratekamas, kiaušidė policistinė, pirmos stadijos endometriozė. Vyro sperma „ant ribos“, bet po gydymo vitaminais ir žoliniais preparatais tapo „gera“. Iš tikrųjų, mūsų nevaisingumo priežastis liko neaiški, nes teoriškai mes galime susilaukti vaikų. Deja, tik teoriškai... O mėnesiai bėgo veltui, atnešdami kartų nusivylimą, pyktį ant savęs ir viso pasaulio.

Sniegės šeimos didžiausias turtas

Trečiaisiais ir ketvirtaisiais gydymosi metais lankiausi privačioje klinikoje. Čia mūsų nesėkmių sąrašą sudarė: 7 inseminacijos IUI, 1IVF ir 1 nepavykęs IVF bandymas su šaldytais embrionais, vadinamais snaigutėmis. Nepastojau čia ir dėl gydytojos klaidų, kompetencijos stokos. Nuo begalinių stimuliacijų vaistais priaugau antsvorio, psichologinė būsena buvo klaiki. Pamenu, tolesnei kovai jėgų atradau tik po vyro padrąsinimo, kad „karas susideda iš daugelio mūšių ir po kelių pralaimėjimų pasiduoti negalima“.  

Tačiau reikėjo kažką kardinaliai keisti. Atradau Supermamų forumą, įsikibau į „likimo draugių“ ištiestą ranką. Čia gavau visą reikiamą informaciją ir begalinį palaikymą. Tariu nuoširdų ačiū vienai forumo dalyvių, po kurios pasidalinimo patirtimi priėmiau teisingą sprendimą ir penktus „kovos“ metus šturmavome Rygą, vykdami į Embrions kliniką.
 
Šiandien gydytojas G.Treijs mūsų šeimai yra stebukladarys, nes po jo klinikoje atlikto IVF jau sūpuojam nuostabiai gražią mažą mergytę. Niekada nepamiršiu HCG tyrimo dienos. Pamenu, skambinu vyrui ir negaliu per ašaras pasakyti, kad mums pagaliau pavyko. Tik ašaros šįkart buvo džiaugsmo; išsiliejo visas nerimas, įtampa, toks gniužulas gerklėj strigo, atėmė kvapą ir kalbą...
 
Nėštumo metu džiaugiaus kiekviena akimirka, kiekvienu mažylės judesiu pilvely. Neleidau sau skųstis senkančia energija, nugaros skausmais. Tai buvo stebuklingas mano gyvenimo etapas, nuostabi patirtis. Maniau, kad, kai gims mažylė, tą akimirką imsiu ir pravirksiu. Klydau. Susigraudinau dar likus kelioms minutėms iki jos gimimo. Pravirkau ne iš gimdymo skausmo. Jis nublanksta, palyginus su mintimi, kad jau tuoj tuoj pamatysiu savo išlauktą stebuklėlį. Gimus mergytei, pasimiršo visi vargai, patirtas dvasinis ir fizinis skausmas, rodos, viskas nubėgo, nutekėjo, paliko kažkur toli toli...
 
Šiandien džiaugiuosi vienu – kad su vyru ryžtingai siekėm, kad nepasidavėm, kad nesipykom, kad neišbarstėm per Santuoką prieš Dievą pasakytų žodžių, kad vienas kitą palaikėm, kad tikėjom... Girdėjau, jog nevaisingumo paliestose šeimose augantys vaikai yra kitokie. Kitokie dėl to, kad jie yra išverkti, išmaldauti, tiesiog išplėšti iš likimo. Todėl šiandien dėkoju ir aš savo likimui. Žiauriai, skaudžiai aptalžė, grūdino, sutaurino...
 
Sniegė