Tatjanos šeimos patirtis

Jau daug metų tylos... daug metų artimų žmonių apgaudinėjimo... daug metų neišsikalbėjimo... daug metų draugas - „dienoraštis“, nes tik jam galėdavau išlieti savo skausmą... tokį nepakeliamą ir sunkų... ir viskas tam, kad visiems atrodyčiau laiminga ir besišypsanti... tiek vakarų ir naktų, praverktų tylomis, kad niekas negirdėtų... rytas... pasižiūri į veidrodį, nusišypsai, ir vėl viskas gerai... o kitiems net įtarimų nekyla, kad kažkas negerai, bet dėl to ir džiaugiuosi, kad nors ir kaip sunku širdyje, bet kiti to nemato... Kažkada net darbe užklausė: „Ar Tu kada nors verki?“, visada atsakydavau: „na, juk esu gyvas žmogus ir turiu širdį...“

Ištekėjau labai jauna, dar būdama 19 metų, svajojau apie gražią šeimą ir netrukus lakstančius du vaikiukus, nors jau tekėdama žinojau, kad turime kažkokių neaiškių problemų ... bet vis svajojau ir šventai tikėjau, kad man taip nebus, kad susilaukti vaikelio tikrai galėsiu ir ilgai nelaukus, bet...
 
Mūsų šeimos nepastojimo stažas virš 6 metų (skaičiuojant nuo pirmo apsilankymo pas nevaisingumo specialistus). Šiuo metu man yra 26 metai, mano vyrui 30. Šešeri metai intensyvaus planavimo, ir nieko... Intensyviai planuojame nuo savo santykių įteisinimo, t.y. nuo 2003 metų. Gyvename kartu nuo 1999 metų, bet niekada labai ir nesisaugojom. Jau tada buvo kažkokių įtarimų, ir nuo to prasidėjo ilgas kelias tikslo link, kuris tęsiasi iki šios dienos...
 
2001 m. vasara, man 17 metų: kreipiausi į vietos ginekologę (pas kurią ir profilaktiškai lankydavausi kas pusę metų), kuri pradžioje, pasišnekėjusi su manimi, pasakė, jog dar esu per jauna ir išvis neturiu galvot apie tai, bet padarė kai kuriuos tyrimus, apžiūrėjo ir pasakė, kad tik prisigalvoju ir nieko nerado.
 
2002 m. vasara, man 18 metų: vėl kreipiausi pas tą pačią vietos ginekologę, kad padėtų šioje situacijoje, kadangi nesisaugojant nėra rezultatų. Tuomet jai pačiai kilo įtarimas ir mus nukreipė į „Šeimos planavimo centrą“ Vilniuje, tuo metu Raudonojo kryžiaus ligoninėje. Aišku, nieko nelaukdami nuvažiavome ir pasikalbėjome su vienu iš specialistų. Kaip tik tą vasarą buvome nusprendę tuoktis, bet dėl tam tikrų priežasčių atidėjome savo vestuvių dieną metams. „Šeimos planavimo centre“ padarė tyrimus, kokius tik įmanoma padaryti valstybinėje ligoninėje, bet jie buvo geri, tuomet visus likusius - tai visų infekcinių ir kitų ligų - darėmės pas tą pačią gydytoją klinikoje „Narmeda“. Tuomet rado mikoplazma ir ureaplazma, jau tada buvau 19 metų. Gydė labai stipriais antibiotikais ir sakė, kad toji ureaplazma gali užkirsti kelią nėštumui. Išsigydėm per metus laiko ir tada liepė bandyti natūraliai, kadangi abiejų tyrimai yra idealūs, ir viskas yra gerai, jokių kliūčių pastojimui nėra, jokių infekcinių ligų, folikulai auga ir net ne po vieną, ovuliacija vyksta. Bandėme dar du metus natūraliai, nes priežasties kaip ir nebuvo, t.y. nuo 2004 iki 2006 metų. Šimtai padarytų nėštumo testų, pastovi „meilė pagal grafiką“, nuolatinis lankymasis pas gydytojus ir jokių priežasčių, juk viskas gerai, o tai man ir baisiausia, kai nežinai, ką gydyt, nežinai, ką reikia apeit, kad pagaliau įvyktų išsvajotas stebuklas... Nevaisingumo gydymo įstaigos tapo antrais namais...
 
Dienoraščio užrašai, 2005 11 06 diena, 21:28: „...man vis sunkiau ir sunkiau, nesuprantu mane supančio pasaulio, aš laiminga turėdama tokį vyrą, žinau, kaip jis mane myli, atrodytų, kad viską turime, bet neturime svarbiausio – vaikų... Nesuprantu, už ką tokia kančia?! Kodėl pijokai prisigimdo dešimtimis ir net neaugina, o aš negaliu susilaukt nei vieno, už ką?! Galvojau, kad tokios kančios niekada nepatirsiu. Vaikystėje svajodavau, kad ištekėsiu 19 metų (taip ir atsitiko), kad turėsime nuostabią šeimą, turėsime du mažučius, svajoju apie tai, užmiegu ta mintimi ir su ta mintimi rytą pasitinku...“
 
Dienoraščio užrašai, 2005 12 20 diena, 18:15: Artėja šventės...o mes vis dar dviese „...turime viską, ko reikia, bet be vaikų gyvenimas yra pilkas, praradęs visas pasaulio spalvas, namai tušti, kad ir kiek juose būtų žmonių, jie man šalti ir tušti... Su niekuo niekada nesikalbu, nenoriu pasakoti savo problemų, dar kai buvo praėję metai po vestuvių artimieji ir draugai vis klausinėdavo: „Na ir kada jau bus šeimos pagausėjimas“, tai vis sugalvodavau ką nors, pradžioje buvo lengviau, nes tai mokslai, darbas, paskui kelionės, nes kol jauni ir vieni, reikia pakeliauti, pažiūrėti pasaulį...“,
 
Dienoraščio užrašai, 2006 03 21 diena, 20:00: „...tik kartais bijau vienatvės, nes visokios baisios mintys lenda į galvą... kas vakarą prašau Dievo, kad suteiktų man galimybę tapti mama, aš to trokštu labiau už viską gyvenime... ir dar viliuosi, kad išgirsiu save šaukiant ‚mama...‘“ Daug visokių minčių ir išgyvenimų yra aprašyta dienoraštyje, kurio pradžia buvo 1999 metais.
 
Dienoraščio užrašai, 2007 liepa: „...statybos vyksta ir sakiau, kad, na, tai jau kai įsikursim, tada jau ir planuosim, bet... metai bėga... jau niekas ir nebeklausinėja... matyt, jau supranta, tik to neparodo... ir jau pačiai atsilaikyt sunku... gimsta vaikas pas draugus... noriu nuvažiuot ir pasidžiaugt kartu, bet tuo pačiu ir bijau, kad nepakelsiu to skausmo, ir vis stengiuosi atidėt tą vizitą... nuvažiuoju į parduotuvę, kad galėčiau perduoti nors mažiausią dovanėlę, ir širdis, rodos, krauju apsipila pamačius naujagimio rūbelius... bet tuomet pradedu įsivaizduot, kad tai renku sau, savo mažyliams, užplūsta neapsakomas jausmas, juk tai pats nuostabiausias jausmas, pati laimingiausia ir nuostabiausia diena moters gyvenime - tai vaiko gimimas...niekas neatstos to jausmo...“
 
2007 metų pradžioje kreipiausi į „Vaisingumo centre“ dirbančius specialistus. Toje klinikoje vienas iš dirbančių gydytojų iš naujo darė visus tyrimus, dar liepė pasidaryt gimdos nuotrauką, sakė, kad gal čia yra problema, gal kiaušintakiai nėra praeinami. Iškart bėgau darytis gimdos nuotraukos, bet joje pamatėme tik puikius rezultatus, praeinamumas labai geras. Po gimdos nuotraukos kelis mėnesius bandėmė vėl natūraliai, bet deja. 2007 metų viduryje gydytojas pasiūlė mums inseminacijos (IUI) procedūrą, žinoma, kad sutikome, atlikome ją tris kartus iš eilės, bet, deja, ir šios procedūros nepavyko, ir nesulaukėme savo stebuklėlio. Kadangi vėl labai palūžau, daugiau nieko ir nedarėme, tiesiog gyvenome kaip yra. 2009 metų pradžioje vėl atgimė didelis noras bandyti dar, nes metai bėga, o rezultatų kaip nėra, taip ir nėra. Kreipiausi į kitą gydytoją pagal rekomendaciją (tiesiog galvojau, kad reikia pakeisti gydytoją, gal ranka lengvesnė ), apžiūrėjęs ir padaręs visus tuos pačius tyrimus ir dar onkologinį tepinėlį, gydytojas sakė, jog viskas gerai ir kad esu linkus netgi daugiavaisiam nėštumui, nes tą mėnesį kaip tik buvo po vieną folikulą kiekvienoje kiaušidėje, sakė, kad dabar ir natūraliai turi būti, bet deja. 2009 balandžio mėnesį pasidariau visus tyrimus dirbtiniam apvaisinimui (IVF), (infekcinės, krauju plintančios, lytiniu būdu plintančios ligos, hormonai, vėl gimdos nuotrauka) ir nukeliavau pas gydytoją, dirbančią „Vaisingumo centre“, ji sakė, kad IVF man dar per anksti ir kad aš galiu pastoti natūraliai, bet jei jau taip noriu, galime pabandyti kelis IUI, nes šansai tikrai dideli. Darėmės 3 IUI iš eilės, bet jos buvo nesėkmingos, pinigai ėjo į pabaigą, nei IUI nepasiteisino, nei IVF užtenka. Psichologiškai darėsi vis sunkiau... Kaskart tikėjau, kad jau tuoj, ir vėl nusivylimas... Bet nepaisant visko, vis tiek nusprendėme bandyti toliau. 2009 metų rugpjūčio mėn. atostogaujant mano gydytojai „Vaisingumo centre“, nuvažiavau pas kitą gydytoją (pas kurią lankausi ir dabar), kadangi nenorėjau praleisti ciklo, nenorėjau pertraukos, buvau užsibrėžus tikslą pastoti. Kartais pagalvoju, kad gal tas begalinis noras ir tam tikra prasme „užsiciklinimas ties tuo“ ir trukdo įsigyvendinti mano tikslui? Pas šią gydytoją pasidarėme dar 3 IUI (nors ji iškart siūlė IVF ir nebeprasidėt su IUI), bet kadangi pinigų krepšelis išseko, liko tik IUI kelioms procedūroms. Pinigų pasiskolinti nebuvo iš kur, o bankas nedavė, nes neužtenka pajamų. Deja, šios 3 procedūros taip pat nepavyko. Gruodžio pradžioje visai spontaniškai ir netikėtai vyras gavo paskolą iš banko ir ryžomės daryti IVF procedūrą. IVF procedūrai, pasak gydytojos, buvo idealios sąlygos, viskas vyko idealiai, gydytoja ir embriologė sakė, kad su tokiais rezultatais negali nepavykt, bet, deja, ir šį kartą sėkmė nuo mūsų nusisuko. Kas baisiausia galėjo būti, tai ir pasitvirtino, kad viskas gerai, bet kartu vis dėlto kažkas yra negerai, bet kas? Tą dieną, kai sužinojau, atrodė, jog žemė slysta iš po kojų, bet... kaip visada viena sau išsiverkiau ir kaip visada suklupus atsistojau ir pradėjau kopt į viršų ir tikrai žinau, kad tą viršūnę greit pasieksiu, kad jau nebetoli... Kiekviena nesėkmė, kiekvienas nusivylimas gyvenime padaro mus stipresniais. Gyvenime reikia išmokti priimti ne tik teigiamus dalykus, bet ir neigiamus, tiesiog šypsotis jiems, ir taip nugalėti juos. Visada sakiau, sakau ir manau, kad sakysiu visą likusį gyvenimą, kad nėra to blogo, kas neišeina į gera. Tiesiog gyvenimas dėlioja viską į tinkamas lentynas, sudėlios ir man. Šiuo metu esu puikios nuotaikos, savijauta taip pat labai gera, na, gal dėl to, kad visada pasakau taip, kad prasidėjus Naujiems metams, tai kaip nauja knyga arba tos pačios knygos naujas skyrius, kurį atverti naujai ir pasineri į naujus nuotykius, naujus gyvenimo išbandymus ir užverti senojo skyriaus lapus, kurio daugiau nebeatsiverti, nes tai praeitis, o aš gyvenu ateitimi... Kaip minėjau šiek tiek anksčiau, niekada niekam neišsipasakodavau, o viską liedavau draugui „dienoraščiui“, kurį po šio paskatinimo parašyti ir pasisakyti apie savo nelengvą kelią tikslo link tiesiog sunaikinu... tiesiog sudeginu. Reikia neprarasti vilties ir nuoširdžiai tikėti tuo, ko norime ir trokštame... Juk gyvenimas nesibaigia, gyvenimas yra gražus, tik reikia įžvelgti, koks jis gražus. Po tiek nesėkmių ir atrodo nemažai lauktų metų aš vis dar šypsausi ir tikiu, kad gyvenimas yra išties gražus, reikia išmokti džiaugtis juo. Niekada nepasiduoti ir nenuleisti rankų. Šiuo metu su nekantrumu laukiu vizito pas savo gydytoją, laukiu vizito pas tas rankas, kuriomis labai pasitikiu. Tai gydytoja, kuri ieško priežasčių ir atsakymų į tai, kas vyksta. Ruošiuosi mini operacijoms, t.y. laparoskopijai ir histeroskopijai, po kurių gal viskas ir išaiškės, tiesiog noriu, kad pagaliau rastų tą nelemtą problemą, kurią galėtume apeiti ir kad jau kitą kartą (kuris, manau, jau ne už kalnų  galėčiau papildyti savo istoriją, o tiksliau parašyti savo istorijos laimingą pabaigą.
 
 
Tatjana