Virginijos šeimos patirtis

Ištekėjau dvidešimt trejų metų. Pirmus metus saugojomės, nes, atseit, dar anksti turėti vaikiuką, aš turėjau baigti mokslus, o po metų „kibom į darbą“. Po pusės metų, kai nieko neišėjo, pasidarė neramu, o po metų baisu, kad niekada vaikų neturėsim. Kaip tik tuo metu užkliuvo straipsnis kažkokiame žurnale, kad Antakalnio klinikų poliklinikoj atsidarė Šeimos planavimo kabinetas ir, jei yra problemų su pastojimu, galima ten kreiptis. Priiminėjo dar labai jauna gydytoja Ramašauskaitė. Aš ten ir nukulniavau. Man davė knygutę, kurioje turėjau žymėti temperatūrą, ir liepė pasidaryti dar kažkokius tyrimus. Po poros metų stebėjimo, mano prolaktino pareguliavimo (buvo per didelis),sekė siūlymas pasidaryti laparoskopiją. Atsiguliau į klinikas, bet mane apžiūrėjęs kažkoks senučiukas profesorius liepė pasigydyt: parafino aplikacijos, vitaminas E, dilgėlių arbata, vonios su jūros druska ir vitaminus leistis. Pagalbinį apvaisinimą tuo metu atlikdavo tik Anglijoj, kainavo tai fantastiškus (man) pinigus, bet aš tikėjausi, kad man to neprireiks.

Aš vis „gydžiausi“, o laikas ėjo... Kadangi toks gydymas nebetenkino, pradėjau lankytis Šeimos planavimo centre, ten man padarė gimdos nuotrauką, kuri nelabai aiški išėjo, todėl pasiūlė atlikti laparoskopiją. Sutikau. Po operacijos išvada – viskas gerai. Tarpais apimdavo neviltis, ir kokius metus nedarydavau nieko, kažkaip atrodė, kad dar spėsiu, kad laiko yra. Po to vėl prisiversdavau eiti, tirtis, gerti vaistus. Po poros metų mums išrašė siuntimą į Vaisingumo kliniką, nes jie niekuo padėt nebegalėjo. Klinikoj gydytoja po apžiūros ir išrašo perskaitymo iš karto pasiūlė IVF. Ilgai verkiau, nes, matyt, slapta vyliausi, kad užteks apsilankyti šioje klinikoje, jie duos vaistukų, ir aš pastosiu. Dar kartą pakartojom gimdos nuotrauką – viskas normoj. Po
poros metų pavyko sukaupti pinigų pirmajam IVF. Man buvo hiperstimuliacija ir gydytoja buvo beveik įsitikinus, kad aš pastojau. Deja. Dar turėjau snaigučių. Jų užteko dviem kartam, bet abu kartus nepasisekė. Mes nuleidom rankas, nes gauti pinigų kitam bandymui atrodė nerealu.
 
Bet čia į pagalbą atėjo draugai. Vienas iš jų pasakė, kad padės tol, kol pasiseks (dabar jis – mūsų vaiko krikšto tėtis). Po poros metų nuo pirmo bandymo subrendau antram. Vėl – hiperstimuliacija, bet jau prieš įsodinimą. Ir vėl nieko.Turėjau dar
snaigučių, bet jas atšildžius pasirodė, kad jos nesidalina... Po pusės metų vėl bandžiau, ir vėl nesekmė.Vyras jau nebeteko vilties, aš irgi negalėjau apsispręsti, ar tęsti maratoną, ar ne.Pagaliau apsisprendžiau dar pabandyti. Bet „grybavau“ šį kartą
nuo pat pradžių: vaistus pradėjau leistis viena diena anksčiau, negu reikėjo, po to susimaišius susileidau dvigubai mažesnę dozę ir tai supratau tik po paros, bet visa tai nesukliudė geram rezultatui...Šį kartą nebuvo daug kiaušialąsčių, net pergyvenau
dėl to. Bet apsivaisino visos trys, jas ir įsodino. Ir aš pastojau! Po penkiolikos metų! Po HCG teigiamo atsakymo užsinorėjau pamatyti tas mistines dvi juosteles. Koks buvo siaubas, kai testas nieko neparodė... Panikoj nubėgau vėl pasidaryti HCG. Ačiū
dievui, jis buvo jau didesnis.
 
Ir štai aš jau mama... Pasimiršo beveik visi vargai, ir gal šitie ilgi laukimo metai pasireiškia tik tuo, kad kartais, net ir žiūrėdama į savo vaiką, aš vis dar negaliu patikėti, kad tai ne sapnas....
 
Tik pagimdžiusi, gulėdama pooperacinėj palatoj, galvojau apie tai, kad aš labai noriu antro vaiko...Na ką gi – aš turiu dar snaigučių nuo trečio IVF....
 
Virginija