Virginijos šeimos patirtis

Nežinau, kas paskatino parašyti... Ir parašyti būtent dabar. Tiesiog... Tikrai labai gerai suprantu - išties suprantu tas, kurios beviltiškai mėgindamos pastoti jau pamažu netenka vilties ir liaujasi tikėjusios stebuklu.

Dar prieš metus skaitydama tokią istoriją, kurią pati pasakoju dabar, būčiau tik eilinį kartą suirzusi ir atsainiai mėstelėjusi: "Taip, taip, stebuklų būna, bet visada kažkodėl kitur, kažkam kitam - tik ne man..." Dar prieš metus, vyrui užsiminus, jog esam pakviesti į gerų draugų naujagimės krikštynas, stengdamasi užmaskuoti eilinį kartą sukilusį beribį skausmą, šiurkščiai atrėžiau: "Ko ten eiti? Tam, kad eilinį kartą pasiklausyčiau: "na, ir jums jau būtų laikas...", ar (iš tų, kas žinojo apie mūsų problemas): "et, nepergyvenkit, mano draugės pusseserės klasiokė irgi 12 metų negalėjo pastoti..." Vimdė nuo tokių frazių... 7 metai tikėjimosi ir nusivylimų, šimtai ir vėl neigiamų nėštumo testų, dešimtis kartų kone jaučiami nėštumo požymiai užaugino tarytum sieną, atšiaurumo kaukę, kurią užsidėdavau vos kalbai pakrypus vaikų link...

 Virginija su dukryte 

Atleiskit už galbūt per ilgą įžangą... Jau 5 su puse mėnesio, kaip po mano širdimi plaka maža širdelė. Rašau, o ašaros rieda skruostais... Džiaugsmo ašaros... Nes iki šiol negaliu patikėti, jog stebuklas - STEBUKLAS - įvyko. Jei ne po truputį ryškėjantis pilvukas, kuriame jau porą savaičių jaučiu spurdančią gyvybą, jei ne kas mėnesį iš gydytojo gaunamas patvirtinimas, jog viskas kuo geriausiai, manyčiau sapnuojanti. Nors ką ten - net tai sunkiai leidžia patikėti, jog ir mano svajonei, mano pačiam didžiausiam troškimui pagaliau buvo lemta išsipildyti.

Nežinau, ar gerai elgiuosi nenutylėdama ir fakto, kad tai - antrasis nėštumas. Pirmasis savaime nutruko mėnesį prieš užsimezgant šiai gyvybei. Ne tam ši tema, kad pasakočiau apie savo būseną tada, vasarį, kai pastojau po 7-erių metų nepaaiškinamo nevaisingumo, o nėštumas ėmė ir nutrūko... Tenorėjau papasakoti savo istoriją tokioms kaip aš, kurių viskas galbūt dar laukia ateityje... Galbūt ir jūs praėjus metams, braukdamos džiaugsmo ašarą, pasakosite savąsias istorijas... Galbūt ir pas jus, kaip banaliai tai beskambėtų, laimė ateis tada, kai jus mažiausiai apie ją galvosite, mažiausiai jos tikėsitės... Kai visai nustosite tikėti... Sėkmės jums. Ir tvirtybės. Stebuklų būna. Ne kažkur TEN. Čia. Pas mus.

Tęsinys:

Žvelgiu į man ant krūtinės miegančią mažąją... Per miegus šypsosi... „Angelo Šypsena“ – vadinasi šis dar nevalingas reiškinys, teko girdeti. Mano dukrytei - jau dvi savaitės. Dvi stebuklingos, pačios laimingiausios mano gyvenimo savaitės. Nė kiek nesumeluosiu sakydama, kad mėgaujuosi kiekviena išgyvenama akimirka. O kiek jų dar laukia ateityje!
 
Žinoma, kiekvienai mamai jos vaikas - stebuklas, kiekviena nauja gyvybė - stebuklas, tik kaip gi tuomet pavadinti šiuos mūsų žmogeliukus? Mūsų, laukusių jų metų metus, galbūt dešimtis metų? Kaip nupasakoti tą nežmonišką beviltišką laukimą, vis tikintis ir nusiviliant, nusiviliant ir vėl tikintis iš naujo? O gal ir nereikia? Juk, tiesą sakant, dar neštumo metu ilgi laukimo metai liko kažkur toli toli... Lyg ne aš būčiau laukusi...Kaip gimus kūdikiui akimirksniu nublanksta gimdymo skausmas, taip ir įvykdamas stebuklas tarytum ištrina tai, kas buvo iki jo...
 
Visoms laukiančioms iš visos širdies linkiu sulaukti tos svajonės išsipildymo akimirkos, linkiu jokiu būdu nenuleisti rankų ir nesiliauti tikejus. Jūsų stebukliukai būtinai jus suras, nes niekas jų nelaukia taip, kaip jūs... Nes jus labiau nei kas kitas esate to vertos... Kuo didžiausios sėkmės!
 
Virginija