Živilės šeimos patirtis

 

Nuo mažumės svajojau turėti leliuką. Net būdama 17 metų, dar žaidžiau su lėlėm ir įsivaizdavau save mama. Deja, visos svajonės ir laukimai dužo, kai būdama 20 metų patyriau pirmą persileidimą. Džiaugiausi savo nėštumu vos 2 savaites, nes šešių savaičių mano vaikiukas pabėgo. Buvo liūdna ir tuščia širdyje. Antrąkart pastojau irgi po ilgo laiko bandymų, po 3 metų. Atrodė, gyvenimas nušvito visomis spalvomis. Iki 3 mėn. 2 kartus gulėjau ligoninėje. Antrą kartą išėjau jau nuleidus galvą ir vos vilkdama kojas. Gi buvo tiek jau nueita, jau turėjau nemažą savo spirgiuką. Deja, ir šį kartą gyvenimas iš manęs pasijuokė. Vyras taip pat daug nepaguodė. Girdėjau tik NEŽLIUMBK. Gal todėl, gal dėl kokių kitų priežasčių po kiek laiko vyras padavė skyrybom. Taip po šiai dienai ir nežinau, kodėl. Kiek supratau, jis taip pat sau į tą klausimą neatsakė. O aš buvau tokia palūžus, tokia bevertė jaučiausi. Pagalvojau, kad niekada po tokių ištvertų skausmų, kai be jokių marinimų, tiesiai ant priėmimo kėdės mane siurbė, o antrąkart ir grandė gimdą, nebenoriu turėt vaikų. Viskas susidėjo į vieną. Jau reikėjo ir psichiatro pagalbos. Namie čiupinėdavau vaikiškus drabužėlius ir net kartais vėl pažaisdavau su lėlėm.

Živilės šeimos stebukliukė

 
Kai sutikau antrąjį vyrą, iškart pasakiau, kad jis bus mano. Buvo sunku. Ne viena jam lipo ant galvos. Bet aš savo švelnumu ir išsiilgimu vyriškų rankų užkariavau savo meilę.
 
Po metų jau šventėme vestuves. Buvom laimingi ir įsimylėję. Neilgai trukus su daktarų pagalba pastojau. Ir vėl, ir vėl tas pats..............Gerai, kad šį kartą manimi rūpinosi Klaipėdos daktarai. Gavau ir narkozę, ir skausmų nejutau. Bet skaudėjo širdis. Nors dar buvo vos 7 sav. ,bet jau taip tikėjausi..... Deja..... Daug verkiau, vyrui kartodavau, kad gal tu palik mane, sakydavau, kad gal tu gali padaryt vaiką kitai ir jį parsinešt augint. Kildavo įvairių minčių, kartais net tokių kvailų. Vėl daktarai, 7 stimuliacijos, krūvos pinigų, ir nieko. Pavargau nuo visko. Spjoviau ir sugalvojau pailsėt. Atsipalaidavau pilnai, net degtinės taureles per balių ištuštindavau iki dugno. Pirtys, šokiai, dainos........
 
Praėjo 3 mėn. artėjo vyro gimtadienis. Mėnesinių jau nebesekdavau, dienų neskaičiuodavau. Vieną rytą sugalvojau pasidaryt testą, bet niekaip negalėjau atkurt, kada paskutinį kartą buvo tos nelabosios. Nuslinkau ryte į vonią ir ..... nieko, viena juostelė. Aišku, nusiminiau, nors ir nesitikėjau, bet gal.... Nuslinkau į lovą, pasižadinau vyrą ir jį „pradžiuginau“. Turėjau visad didelę baimę, kad galiu būt pastojus ir po santykių gali prasidėt kraujavimas, nes taip prasidėjo pirmas persileidimas. O tą rytą jau nieko nebebijojau. Testas neigiamas gi. Dar po savaitės, šeštadienį, šventėme vyro gimtadienį. Po pietų turėjo rinktis svečiai. Vyrui sakau - parvežk testą, dar kartą įsitikinsiu, kad nieko, kad galėčiau baliavot.
 
Ir netikėtai testas parodė dvi juosteles. Bijojau džiaugtis, bet vyrui į ranką įdėtas teigiamas testas buvo geriausia dovana. Po savaitės vėl pradėjau kraujuot. Bėgo net per kojas kraujas. Jau verkiau, dėjausi daiktus gultis į ligoninę ir išvažiavome į Klaipėdą, pas gyd. Sąlygienę. Ji mane ramino, sakė pažiūrės, gal dar ne viskas prarasta. Bet aš jau verkiau dramblio ašarom. Vaikelis vos vos laikėsi įsikibęs į gimdos sienelę. 2 dalys iš 3 jau buvo atsisluoksniavę. Daktarė sakė, kad būna gi stebuklų. Guodė mane ir sakė, kad nenuleistume rankų. Prirašė Duphastone ir Crinone žvakučių. Sakė, kai nustosiu kraujuot, pradėt naudot žvakutes. Žvakutėms išleisdavom po 300 į savaitę. Dar kainavo daktarė kiekvieną savaitę, nors ji mums darydavo nuolaidas net perpus savo klinikoj. Esu labai dėkinga jai. Dar kainavo kelionė, nes mums iki Klaipėdos 90 km. Na, įlindom į skolas, iš kurių dar ir dabar krapštomės.
 
Bet, mergaitės, AŠ JAU TURIU SAVO STEBUKLIUKĘ. Gimėm po cezario. Gražų balandžio 1 rytą.......
Ot melagis tas gyvenimas, įtikino mane, kad vaikučių nebus, bet va, ėmė ir gimė mūsų melagiukė. Vardą išrinkome - VILTĖ. Juk ji - mūsų ilgai laukta viltis............


Mama Živilė