Ji ir Jis, pakeliui į tikslą
Ji. Tu visai nesirūpini gydymu: aš skaitau įvairiausius straipsnius, renku informaciją, domiuosi naujausiais tyrimais, aš tariuosi su gydytojais dėl vizitų, aš visada pradedu kalbą apie vaikus, apie gydymą, aš pranešu, kada „reikia“ mylėtis.
Jis. O ką aš galiu padaryti? Negaliu vietoj tavęs nueiti pas gydytoją ir visa kita - čia moteriški reikalai.
Ji. Tu galėtum dažniau imtis iniciatyvos, daugiau skaityti, daugiau domėtis, klausti manęs, kaip jaučiuosi, siūlyti ką darysime toliau.
Jis. Aš neturiu laiko nuolatos naršyti internete, skaityti tą patį per tą patį, juk galų gale kažkam reikia uždirbti gydymui. Ir kam tada aš moku pinigus gydytojams? Jie turi pasakyti, ką mums daryti, aš nežinau, aš ne gydytojas.
Ji. Netgi tada, kai aš susitariu dėl vizito, tave reikia įkalbinėti nueiti.
Jis. Man pikta, kai tu prisiskaitai, prisigalvoji įvairių tyrimų, važinėji arba dar blogiau ir mane tempi pas įvairius specialistus, būrėjas, ekstrasensus, žolininkes, bioenergetikus ir dar bala žino ką. Gerai, aš nueisiu, kad tau būtų ramiau, bet nematau tame prasmės, pinigų mėtymas. Aš pasitikiu mūsų gydytoja.
Ji. Tu visada taip „nueisiu dėl tavęs“. O tau nereikia, tu vaikų nenori? Neišeina su tavimi atvirai pasikalbėti. Tik susinervinu ir viskas. Tu nemoki manęs paguosti, tu nesupranti, kaip aš jaučiuosi.
Jis. Aš tikrai nebežinau, kaip Tave paguosti. Apkabinu – tau nepatinka, nori pabūti viena. Kitą kartą neapkabinu, tada tau vėl blogai, nes neva nekreipiu į tave dėmesio. Per televiziją rodo vaikus, tu verki, man tavęs gaila, perjungiu kanalą, tu mane bari, kad neleidžiu žiūrėti. Kitą kartą rodo vaikus, tu verki, aš nebeperjungiu, tada pyksti ant manęs, kad vis žiūrim laidas apie vaikus... Tai ką man daryti? Tu pati nežinai ko nori.
Ji. Man norisi Tavo palaikymo, norisi, kad tu tvirtai pasakytum, kad viskas bus gerai.
Jis. Viskas bus gerai. Tikrai bus gerai, juk ne kartą tau sakiau....
Ji. O iš kur tu žinai, kad viskas bus gerai? Juk taip sakai tik tam, kad mane paguostum, iš tiesų tu negali žinoti, ar viskas bus gerai... ir t.t.
Atpažįstate save? Daugumoje šeimų, susiduriančių su nevaisingumu, vyksta panašūs dialogai. Vienose šeimose pokalbiai karštesni, kitose retesni ir mažiau skausmingi, trečios turbūt galėtų dialogą papildyti savo temomis, bet pagrindinės problemos visose šeimose labai panašios.
Kova su nevaisingumu yra didelis iššūkis šeimai. Nevaisingumo patirtis neabejotinai keičia ir pačius partnerius, ir jų santykius. Žmonės išgyvena stiprias emocijų bangas: viltį ir baimę, džiaugsmą ir liūdesį, meilę ir kaltę. Pats nevaisingumo gydymas - vizitai pas gydytojus, tyrimai, procedūros - reikalauja nemažai fizinių ir emocinių pastangų. Žmonės labai daug paaukoja, atsisako daug asmeninių, fizinių, emocinių dalykų. Deja, visą susikaupusį emocinį krūvį dažniausiai esame linkę išlieti arčiausiai esantiems žmonėms, t.y. savo partneriams.
Vyrai ir moterys yra skirtingi. Jie skirtingai bendrauja, skirtingai reiškia emocijas, skirtingai įveikia stresą, kitaip sprendžia gyvenimiškas problemas. Jei žinotume šiuos skirtumus, manau pavyktų išvengti dalies nesusipratimų šeimoje.
Pradėkime nuo to, kad skiriasi vyrų ir moterų streso įveikimo būdai. Moterims, susidūrus su krize, reikia pasikalbėti, išsakyti savo emocijas. Vyrai atvirkščiai, yra linkę atsitraukti, užsidaryti, nutylėti. Moterys kalbėdamos tikisi šilumos, palaikymo, paguodos, o vyrai kalba tam, kad išspręstų problemas, ne tam, kad išsilietų. Dėl to vyrams nuolat atrodo, kad moterys perdeda, padaugina, per daug audringai reaguoja, nuolat kalba apie tą patį. Moterims vis atrodo, kad vyrams niekas nerūpi, kad jie yra šalti ir nejautrūs.
Moterims reikėtų suprasti, kad kalbos apie vaikus neturėtų užvaldyti viso juodviejų gyvenimo. Vyrai savo ruožtu turėtų šiek tiek ištempti savo kantrybės ribas ir skirti pokalbiams daugiau laiko.
Labai svarbu pasirinkti pokalbiams tinkamą laiką. Moterims, žinoma, visada norisi čia ir dabar. Gali būti, kad būsite atstumta ne iš blogos valios, bet dėl to, kad partneris galbūt užsiėmęs, pavargęs, susirūpinęs kitais dalykais. Ir vietą pasirinkite tinkamą, kad nereiktų gėdintis ašarų, jei jos išsprūstų. Vyrams lengviau atvirauti, kai jie kalbėdami yra užsiėmę kuo nors papildomai. Apie savo partnerio jausmus daugiau sužinosite kalbindamos jį mašinoje, išėjus pasivaikščioti, laistant pievelę sode, negu oficialiai pasisodinusios prie stalo priešais save.
Labai svarbu mokėti kalbėti ir mokėti klausytis. Atkreipkite dėmesį, kaip formuluojate savo mintis. „Tu esi toks“, „tu darai šitaip“, „tu nedarai to“ - jei šiuos žodžius lydės atitinkama intonacija, partneris greičiausiai pasijus puolamas. Jei mus puola, žinoma ginamės „ne, aš toks nesu“, „tu pats toks esi“ , „tu pati anąsyk irgi taip darei“. Geriau pabandykite pasakyti, kaip jūs jaučiatės: „man labai liūdna, kai tu...“, „aš pykstu, nes tu...“, „man labai gera, kai tu...“. Tokia formuluotė parodys kaip jūs jaučiatės ir kartu nepulsite, neužspausite partnerio į kampą, jis bus skatinamas kalbėti, o ne gintis.
Be to, svarbu mokėti klausytis. Tenka girdėti, kada moteris, pagaliau sulaukusi to svarbaus momento ir prakalbinusi vyrą, išklausiusi jo nuoširdų atviravimą, paskelbia verdiktą „nesąmonė“, „tu klysti“, „ tu neteisus“, „taip negali būti“, „neprisigalvok“. Kaip manote, ar partneris kitąkart norės atskleisti savo jausmus? Būkite pasiruošę išgirsti ne tokį atsakymą, kokio tikitės. Neteisinga peikti partnerio jausmus vien dėl to, kad jie nesutampa su jūsiškiais. Pasistenkite tiesiog išklausyti, nevertinant ir nedarant išvadų.
Moterys dažnai elgiasi taip, lyg vyrai turėtų mokėti skaityti jų mintis. Vyrai į šią situaciją žiūri paprastai - jei moteris kažko norės, ji pati to paprašys, kam sukti galvą? Deja, vyrai nemoka skaityti minčių, todėl aiškiai pasakykite, parodykite kokio elgesio tikitės iš savo partnerio. Daug daugiau pasieksite girdamos už pozityvų elgesį („man buvo gera, kai tu mane apkabinai“) nei kritikuodamos už „nesėkmę“ („kodėl tu manęs neapkabinai???“). O vyrams palinkėčiau būti atidesniems. Prieš galutinai supykdamos ir kažko tiesiai šviesiai paprašydamos, moterys paprastai siunčia daug netiesioginių ženklų, užuominų, tik mokėkite jas skaityti. Žinoma, yra pavojus, kad netiksliai suprasite žmonos siunčiamus signalus, neatspėsite jos norų ir gausite dozę kritikos, bet nenuleiskite rankų. Sumani ir mylinti žmona jūsų pastangas tikrai įvertins, o su laiku jūsų gebėjimai skaityti žmonos užuominas tik tobulės, tiesiog skirkite jai daugiau dėmesio ir laiko.
Iškilus problemai, moterys ieško informacijos įvairiuose šaltiniuose – interneto tinklapiuose, forumuose, knygose. Vyrai yra linkę susikoncentruoti į pagrindinę informaciją, nesigilindami į papildomas smulkmenas. Čia moterys gali susidaryti klaidingą įspūdį, kad vyrai niekuo nesidomi. Netiesa, tiesiog jie domisi kitaip.
Vyrai labiau linkę savo problemas spręsti patys, moterys drąsiau atvirauja, prašo patarimų, ieško pagalbos. Kad būtumėte saugūs dėl informacijos, kuria dalinatės, būtinai abu kartu nuspręskite, kiek norite papasakoti kitiems ir konkrečiai kam. Nesakykite to, kas galėtų sumenkinti jūsų partnerio/ės vyriškumą/moteriškumą. Visada pasikliaukite savijauta, pasakokite tik tai, apie ką kalbėdami patys jaučiatės patogiai. Net jeigu aplinkiniai ir klausia, visada žinokite, kad jūs neprivalote niekam aiškintis ar teisintis.
Kodėl išvis turėtumėte apie nevaisingumą su kažkuo kalbėtis? Jei išsipasakosite kitiems, bus lengviau jūsų partneriui, nes jis nebebus vienintelis jūsų emocijų „sugertukas“. Jis juk turi dar ir savo emocijų bagažą.
Nevaisingumo gydymas yra sunkus „darbas“. Kadangi reikia mylėtis tam tikru laiku, seksas tampa nebe seksu, o vaikų gamyba. Meilė pagal grafiką gali išelektrinti net pačią seksualiausią porą. Savo spermos pristatinėjimas indelyje gali palaužti net patį vyriškiausią ego. Kai išgyvenate tiek daug problemų, lengva pamiršti romantiką ir spontaniškumą Šioje situacijoje gali pagelbėti atviri pokalbiai su humoru ar lengva ironija. Leiskite sau kartais nusižengti taisyklėms, kai tik kils nors menkiausias noras ar ūpas, tiesiog veikite. Gal dar pavyks paskubomis susikurti romantišką aplinką ir pirmyn. Be to, sąmoningai stenkitės suplanuoti linksmai praleisti laisvalaikį kartu.
Nieko blogo, jei partnerių nuomonės išsiskiria. Porą sudaro du žmonės, skirtingos asmenybės, su skirtinga patirtimi, iš skirtingų šeimų, su skirtingais streso įveikimo būdais. Žmonės turi skirtingus poreikius, prioritetus, todėl būkite pasiruošę, kad nuomonės kartais gali nesutapti. Pasakykite sau, kad jeigu dabar nuomonės nesutampa, tai nereiškia, kad visada nuo šiol blogai ir sutarsite. Santykiai nestovi vietoje, tai procesas, todėl kartais gali atrodyti, kad judate į priekį, o kartais regis stovite vietoje.
Nuspręskite, ar jūsų nuomonių skirtumai yra esminiai ar tiesiog skiriasi laiko suvokimas. Jei partneris nenori įsivaikinti, galbūt jis nenori dabar, galbūt šiuo metu dar nėra pasiruošęs, bet tai nereiškia, kad niekada neįsivaikins. Ironiška, bet kai tik skirsite partneriui daugiau laiko, leisite jam pailsėti, išvyksite atostogų, sprendimas ateis greičiau, nei spausite apsispręsti tuoj pat. Paskirkite laiką, kada vėl aptarsite sprendimą, tarkim po dar vienos IVF procedūros, arba po atostogų, po trijų mėnesių ir panašiai.
Kad ir kaip sunku, nepamirškite, kad visus ginčus galima išspręsti. Nedarykite skubotų sprendimų. Net jeigu jūsų partneris nekalba apie savo jausmus, vengia atvirauti nevaisingumo tema, visada žinokite, kad giliai viduje jis taip pat liūdi. Net jei ne viskas vyksta taip, kaip tikitės, galiausiai juk abu norite to paties. Judu esate viena komanda. Jūs šį išbandymą patiriate kartu.
Sėkmės ir kantrybės.
Psichologė Romena Kačinienė
Dėl individualių ir poros konsultacijų galite kreiptis psichologe@vaisingumoasociacija.lt
