Kai medicina yra bejėgė

Beveik atsitiktinai į mano rankas pateko knyga „Kai medicina yra bejėgė“ ( „When chicken soup is not enough“). Autorius - medicinos mokslų daktaras, praktikuojantis gydytojas Ralph E.Retherford. Jeigu esate iš tų, kurie susirgę neskuba pas tradicinį gydytoją, ši knyga gali Jus sudominti. Ji išmokys į save ir į ligą pažiūrėti kiek kitaip.

 

Knygoje pateikti dėsniai galioja ilgai trunkančioms, nuolat pasikartojančioms ligoms ar simptomams paaiškinti. Nekalbama konkrečiai apie nevaisingumą, bet apie žmogaus sveikatą bendrai. Jeigu gydytojai neranda ligos priežasčių, arba gydant tradiciniais metodais liga nepasitraukia, knygos autorius ragina paieškoti psichologinių susirgimo šaknų.

Kiekvienas turbūt šią knygą perskaitytų ir suprastų kitaip, aš pateiksiu savo interpretaciją, kai kur pateikdama pavyzdžius iš asmeninės profesinės praktikos. Teorinės išvados ir dėsniai išskirtinai autoriaus.

Įdomaus skaitymo.

 

Ne vienas specializuotas gydytojas teigia, jog dauguma pacientų negalavimų yra susiję su emocijomis. Ar čia kas naujo? Kiekvienas žinome, jog stresas sukelia ligas. Deja, beveik niekada nesusiejame SAVO ligos su gyvenime patirtu stresu. Kodėl? Matyt sunku pripažinti, kad daug kas slypi mūsų galvoje ir visada pirmiausia ieškome fizinės priežasties.

Kartais esame teisūs, dauguma negalavimų turi fizinį pagrindą (paveldima liga, fizinis susižalojimas ir pan.). Tačiau pusė ar net daugiau sveikatos sutrikimų yra susiję su stresu. Ta pati paveldima liga - jos eiga, paūmėjimai/pagerėjimai siejasi su emocine savijauta. Arba susižalojimas – aplinkybės, kuriomis jis įvyko, sveikimo procesas priklauso nuo mūsų galvoje vykstančių dalykų.

 

Kasdienėje šnekamojoje kalboje galime rasti daugybę posakių, apibūdinančių emocijų sukeltas organizmo reakcijas:

Mano kaimynas tulžingas žmogus, kai supyksta regis tuoj sprogs.

Vadovas tikra rakštis užpakalyje, tegu jis lipa nuo mano galvos.

Nekenčiu darbo, tai tikras galvos skausmas.

Mane pykina nuo to, kas vyksta aplinkui ir pan.

 

Gyvename visuomenėje, todėl norime to ar nenorim, stresų būtinai pasitaiko. Tik kai kurie patiria didžiulį stresą, bet fiziškai jaučiasi puikiai. O kitus nuolat kamuoja įvairios ligos, simptomai, bet jie nepripažįsta, kad susiduria su stresu.

Jei pažiūrėtume atidžiau, aplinkybės būna skirtingos, bet problema dažniausiai panaši: žmogaus sveikata pablogėja tada, kai gyvenime jis yra nelaimingas. Negana to, didžiausi sunkumai užklumpa ne tada, kai esate nelaimingi, bet tada, kai nepripažįstate, nesuvokiate esantys nelaimingi. Kodėl taip atsitinka?

Supaprastintas mechanizmas būtų toks: susiduriame su stresine situacija. Žmogaus prigimtyje užprogramuota elgtis taip, kad vengtų skausmo. Vietoj to, kad ryžtingai stotų akis į akį su stresine situacija, ją ignoruoja, atsitraukia, slepiasi, nepripažįsta savo emocijų, dažniausiai neigiamų ir visais kitais būdais elgiasi taip, kad sukeltų sau mažiau skausmo. Dėl tokių veiksmų stresinė situacija neišsisprendžia, slogios emocijos niekur nedingsta, jos kaupiasi viduje ir kelia sumaištį.

Susikaupusios emocijos kažkada neišvengiamai sprogsta. Žmogus pratrūksta emociškai arba fiziškai. Jei pratrūkstate emociškai, išplūstate kitą žmogų, barate, verkiate. Šitaip išleisdami garą žlugdote santykius, bet išlaisvinate įtampą ir tai mažiau atsiliepia sveikatai.

Kartais „išleisti garo“ negalite, tada įtampa prasiveržia fiziniais simptomais – nemiga, galvos, krūtinės, nugaros, skrandžio skausmais ir pan.

 

Knygos autorius mano, kad sunkumai paveikia tam tikras, ne bet kurias kūno sistemas. Manoma, kūnas yra tiesioginis vidinio pasaulio atspindys: akys pamato; burna skirta kalbėti, bendrauti; nugara laiko kūną, padeda atlikti sunku fizinį darbą, yra organizmo ašis, centras ir pan. Jei pacientui nuolat skauda gerklę, tradiciniai vaistai nepadeda, gydytojas pirmiausia turėtų pasidomėti, galbūt gyvenime yra keblių situacijų, susijusių su „kalbėjimu“. Galbūt laukia svarbus pranešimas, galbūt susikaupė dalykų kurių žmogus negali, nedrįsta išsakyti savo viršininkui, sutuoktiniui ir pan.

Jei nuolat skauda nugarą, stuburą, atlikus tyrimus medicininių priežasčių paaiškinančių skausmą nėra, gydytojas turėtų pasidomėti, galbūt pacientas jaučiasi praradęs savo esmę, savo „ašį“, pasimetęs savyje, savo gyvenime, praradęs kažko kontrolę, apimtas beviltiškumo ir pan.

Jei kartojasi ir ilgai trunka lyties, reprodukcijos organų ligos, galbūt yra psichologinių sunkumų, susijusių su moteriškumu, su savęs vertinimu, savo seksualumo suvokimu, gal slypi problemos santykiuose su vyru ar su buvusiais partneriais, su mama ar tėvų šeima ir pan.

 

Kodėl žmogus taip elgiasi? Ar ne paprasčiau būtų su emocijomis susidurti ir jas išgyventi? Kaip ir sakiau, žmogus vengia skausmo, visais įmanomais būdais vengia nemalonių jausmų, nemalonių situacijų, geriau į tai nesigilina. Sunku sutramdyti pasąmonės procesus, daugelis reakcijų į stresą veikia automatiškai.

Kodėl jausmai yra nustumiami, nepripažįstami? Kai kurie būna per daug skausmingi, kai kurie neatitinka mūsų įsitikinimų, dvasinių principų, kažkurių išmokome gėdytis dar vaikystėje ir pan. Metodai, kuriais slepiame savo tikruosius jausmus, dar vadinami gynybos mechanizmais. Dažniausiai naudojami tokie gynybos mechanizmai:

menkinimas – ne ne, nieko tokio, draugai mane erzino, bet aš pripratau. Menkiname savo jausmus.

neigimas – ne, man neliūdna, tikrai neliūdna, man viskas gerai. Visiškai atsisakome jausmų, kuriuos jaučiame tam tikroje situacijoje.

slopinimas – aš negalvoju apie tai, tiesiog dirbu. Stengiamės mąstyti apie kažką kita, įnikti į pašalinę veiklą, nekreipti dėmesio.

 

Kodėl žmonėms sunku pripažinti, kad fizinių negalavimų priežastys gali būti psichologinės? Vyrauja nuostata, kad nusiminimą, liūdesį, kitas „neigiamas“ emocijas jaučia tik silpni žmonės. Emociškai stiprūs žmonės nekreipia dėmesio į psichologines problemas.

Peržiūrėję savo biografiją, pasirausę atmintyje, mes nematome jokių įvykių kurie galėtų sukelti ligą, viskas tiesiog nuostabu. Bet mes pamirštame pasąmonę ir jos slaptą įtaką mūsų gyvenimui. Ten glūdinti informacija paprastai nepasiekiama ir plika akimi nematoma, todėl gali atrodyti, kad mano gyvenime viskas tvarkoje, taigi simptomai grynai fizinės kilmės, nes psichologinių problemų neturiu.

Kad ir kaip mums tai patiktų ar nepatiktų, visi turime jausmų, apie kuriuos nė nenutuokiame. Nors vieni yra labiau linkę į streso sukeliamus simptomus, nei kiti, nė vienas iš mūsų neturime jiems imuniteto. Sunku būti sau objektyviam, sunku teisingai save vertinti, analizuoti patyrimus, todėl geriausia pasikonsultuoti su specialistu.

 

Ką daryti? Kad ir kaip keistai atrodytų, jeigu dėl kažkokios situacijos liūdite, jaučiatės nelaimingas, verkiate, jūs turite mažiau šansų susirgti. Pavojus kyla tada, kai jaučiatės „gerai“.

Daugelis tiki idėja, kad mūsų įsitikinimai gali pavirsti į išsipildančias pranašystes. Vadinasi, jei norime būti sveiki, pakanka pakeisti įsitikinimus, mąstyti pozityviai. Tai netiesa, nes pamirštame pasąmonės vaidmenį. Jei giluminės problemos neišspręstos, pakeisti vien įsitikinimus neužtenka. Tai tas pats, kas purkšti oro gaiviklį ant šiukšlių krūvos. Gera vidinė savijauta automatiškai kuria teigiamus įsitikinimus, nereikia specialių dirbtinių valios pastangų.

 

Nepaisant viso to, ką perskaitėte, žinokite, kad kartais niežulys yra tiesiog niežulys, be jokių slaptų emocinių priežasčių. Todėl kai susergate, pirmiausia kreipkitės į gydytoją. Jei liga nesitraukia, kartojasi, atsinaujina, nepamirškite, kad esate žmogus ir nenuvertinkite emocijų įtakos savo sveikatai.

 

Medžiagą skaitymui parengė psichologė Romena Kačinienė