Susitikimas - diskusija įsivaikinimo tema

 Susitikimas - diskusija įsivaikinimo tema

 

Lapkritis  pasaulyje minimas kaip įsivaikinimo mėnuo. Prisidėdama prie šios svarbios temos nagrinėjimo 2016 m. lapkričio 14 d. Vaisingumo asociacija kartu su psichologe Romena Kačiniene surengė uždarą susitikimą-diskusiją moterims, susiduriančioms su nevaisingumu. Patyrimu taip pat dalinosi įsivaikintą mažylį auginanti kviestinė viešnia. 

Susitikimo pradžioje moterys išsakė savo lūkesčius, įvardino klausimus, labiausiai dominančias temas. Taip pat papasakojo ką pačios galvoja apie įsivaikinimą, kokie jų ateities planai ir ketinimai. Daugiausiai klausimų renginio dalyvėms kilo apie įsivaikinimo procesą: kaip vyksta pasiruošimo įsivaikinti kursai, kiek laiko jie trunka, ko kursų metu išmokstama, kiek šie mokymai praverčia praktikoje, kiek laiko tenka laukti vaikelio, kaip vyksta vaiko pasirinkimo/siūlymo procesas ir kt. Klausimų pobūdis parodė, kad tokiai suinteresuotai grupei (galime daryti prielaidą, kad ir visai visuomenei) visgi labai trūksta informacijos apie įsivaikinimo procesą.

Viešnia mums papasakojo, kad pasirengimo įsivaikinti kursų metu poros nėra vien pasyvūs klausytojai. Didelę dalį pasiruošimo sudaro praktinės užduotys, kurių metu reikia spręsti įvairias gyvenimiškas situacijas, dalintis išgyvenimais, diskutuoti viena ar kita tema. Ir pasakotoja, ir kitos renginio dalyvės, kurioms teko lankyti šiuos kursus, džiaugėsi, kad jų dėka abu su partneriu išmoko dalintis savo jausmais, atviriau, drąsiau kalbėtis, diskutuoti, spręsti įvairius konfliktus. 

Taip pat sužinojome, kad po įvertinimo ne kiekvienai porai leidžiama įsivaikinti. Diskutavome kokios galėtų būti atmetimo priežastys, kaip jaučiasi atstumtos poros. Svarstėme ką toks atmetimas galėtų reikšti nevaisingoms poroms, kada ir biologinių vaikų nepavyksta sulaukti, ir įsivaikinimui nesi „tinkamas“.

Įdomu buvo sužinoti, kad vaikelio tenka laukti nuo 1 mėn iki 1.5 metų. Labiausiai šeimos norėtų mergaičių iki 2 metukų, jų ir tenka laukti ilgiausiai. Diskutavome apie sąvokas populiarūs/nepopuliarūs, pageidaujami/nepageidaujami vaikai. Išsakydamos savo lūkesčius, reikalavimus būsimiems vaikams, poros jaučiasi dviprasmiškai, tarsi rinkdamiesi prekes parduotuvėje. Kalbėjome ir apie kaltės jausmą neišsirinkus, atsisakius vieno ar kito vaiko.

Vienas iš dažniausiai pasitaikančių mitų apie įsivaikinimą, kad visi vaikučiai iš vaikų namų turi didesnių ar mažesnių sveikatos problemų, emocinių, psichikos sutrikimų. Klausėme viešnios, kiek jai pačiai teko su tuo susidurti. Daug diskutavome apie tai ir priėjome išvados, kad dalis simptomų atsiranda dėl deprivacijos, dėl dėmesio, lavinimo, žaidinimo stokos. Visa tai patekus į palankią aplinką gana greitai atsistato. Viešnia pasidalino įspūdžiais, kaip jų vaikutis atkuto ir atsigavo jau per pirmą įsivaikinimo mėnesį. 

Deja yra tokių sveikatos sutrikimų, kurie patekus į palankią aplinką neišnyksta. Kuo mažesnis vaikas, tuo sveikatos specialistams sunkiau nustatyti, kurie pažeidimai yra koreguotini, kurie ilgalaikiai. Taip pat kai kurie simptomai gali atsirasti vaikui ūgtelėjus, iš anksto gali būti sunku juos numatyti. Taigi, įsivaikinančios šeimos tarsi rizikuoja ateityje sulaukti netikėtumų, todėl priimant sprendimą partneriams labai svarbu aptarti, įvertinti kiek jie yra pasiryžę susidurti su galimais būsimais iššūkiais. 

Šeimoms, susiduriančioms su nevaisingumu, be visų aukščiau minėtų temų rūpėjo ir dar vienas labai svarbus klausimas  - kada priimti sprendimą įsivaikinti? Aptarėme, kad riba kiekvienam yra labai individuali. Svarbiausia sprendimo nepriimti skubotai. Dauguma šeimų sprendimą įsivaikinti supranta kaip gydymosi pabaigą ir pripažinimą, kad biologinių vaikų jau nebus. Emociškai tai nėra lengvas žingsnis. 

Beje, kartais įsivaikinimas būna ne pabaiga, o viso ko pradžia. Pasitaiko atvejų, kada įsivaikinus pastojama natūraliai. Mūsų viešnios istorija kaip tik tokia. Manoma, kad įsivaikinus atsibunda motinystės instinktas, suaktyvėja atitinkamų reprodukcijai svarbių hormonų veikla ir moteris pastoja natūraliai. Tik svarbu suprasti, kad įsivaikinimas nėra nevaisingumo gydymo priemonė. Tokių istorijų pasitaiko, bet nebūtinai taip būna visada. Sprendimas įsivaikinti turėtų būti priimamas sąmoningai ir atsakingai. 

Vaikelis, apie kurį tiek laiko svajota, tiek laiko laukta, sukelia ir daug streso. Labai greitai tenka susipažinti su daugybe iki šiol nepažintų buitinių, vaiko priežiūros, auklėjimo dalykų. Šis iššūkis , ypač pradžioje, nėra lengvas, tad labai svarbus partnerio vaidmuo, ne tik emocinis palaikymas, bet ir konkreti fizinė pagalba. Vėliau su rūpesčiais apsiprantama, atsiranda reikalingi įgūdžiai ir stresas sumažėja.

Klausėme pašnekovės, kaip į sprendimą įsivaikinti reagavo artimieji, draugai, aplinkiniai. Išgirdome, kad visi žinią priėmė stebėtinai geranoriškai, dovanojo daug vaiko auginimui reikalingų daiktų, dalino praktiškus patarimus. Šeima visur sulaukė tik palaikymo ir pagalbos.

Svarstėme ir visus kamuojantį klausimą - ką sakyti vaikui, kiek papasakoti apie jo kilmę? Ši pora nuo vaiko neslepia, kad jis yra įvaikintas. Specialistai taipogi taip rekomenduoja, bet svarbu informaciją pateikti taip, kad vaikas pagal savo amžių būtų pajėgus ją suprasti.

Kaip pavyksta padalinti meilę visiems vaikams po lygiai? Mūsų pašnekovei net nekyla tokių klausimų – visi yra savi ir visus juos savaime myli vienodai!